Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt/

Jolanta Momkienė

Trumpai apie mane

Kiekvienas žmogus patiria savo gyvenimo kelyje laiką, kai norisi kažko daugiau nei kasdienybės… Kūryba man suteikė laisvę mąstyti ir pažinti save, pamatyti  vidinį pasaulį tarsi iš šalies… Šis susitikimas su savo mintim ir jų užrašymas  popieriuje, suteikė skaidrumo man pačiai, nušvietė pasaulį naujom spalvom, atgimdė viltį, kad  rutina nepaskandins savo liūne, aš įkvėpsiu pilna krūtine gryno oro ir galbūt kažkam taip pat praskaidrinsiu būtį…Šis susitikimas pakeitė mano požiūrį ne tik į save, bet ir į šalia esantį. Jei man aktualūs, įdomūs kai kurie klausimai, gal juos taip pat kelia sau ir kiti?

Lyg pro stiklą…
Te pasaka prabunda mumyse,
Stebuklų rytą,
Kai artimų draugų apsuptyje,
Susiliečia jų žvilgsniai.
Ir matom viską lyg pro stiklą –
Tyra širdim, gražiom mintim –
Ir tuo tikėjimu nušvinta…
Tada mes žvilgsnį keliame į ten,
Iš kur Kalėdinė žvaigždė nukrinta –
Ji teikia šilumą ir savąjį
Mums prisilietimą.

Viskas priklauso man
Tik nesakyk, kad daug laukimo,
Ir valandų, kurios prabėgo,
Lyg vanduo.
Tik nesakyk, kad laiko nebėra,
Kad niekada negrįš,
Kas buvo.
Šiandiena skirta, būt vėl kartu –
Uždegti aistrą širdyje gyvenimui,
Ir prisiliest prie begalybės danguje,
Pažvelgt į širdį savo draugo –
Ir tyliai tyliai savyje ištart –
Juk ir širdies daina,
Ir amžinybės valanda,
Ir akys, kupinos švelnumo –
Tai viskas mano!

Šis tiltas
Kaip tiltas tarp tavęs ir dangaus,
bus ši diena,
Kaip tiltas,
Kaip daina tarp tavęs ir Versmės,
bus ši giesmė,
Kaip daina,
Kaip ašara tavo maldoj tarp tavęs ir Būties,
Kaip ašara,
Kaip apkabinimas švelnus tarp tavęs ir Vilties!
Tebūna!
Su pavasariu, su nauja pradžia…
Šis tiltas – ne pabaiga…

Prisiliesk!
Lauk lašėjimo iš mano širdies,
Šilumos ir karšto alsavimo,
Prisiliesk prie mano laukimo
Atrasto!
Ten tavo kalnai,
kaip suplyšusios kojinės,
ir širdies tvaskėjimas prieš susitinkant…
Kiek reikia dar tikėjimo,
Kad užmigt
Ir kuo greičiau prisikelt,
Glėbyje ant tavo peties?

Nesakyk
Kai žvilgsnis paliečia Tavo blakstienas,
Nesakyk, kad jau laikas užmerkti akis.
Kai begalybės pirštai glosto tau plaukus, nesakyk,
kad neliesk jau, kad dar  skauda,
kad vėlu, ką nors keist jau, ar palikt…
Nesakyk,
lyg per rūką prisimenu tavo balsą ir tavo akis,
Nesakyk, kad laikas jau tau išeit, tik tu  nesakyk…

Sudaužytas pasaulis
Sudaužyti pasaulį išmokai
Į milijonus bučinių…
Šukelės spindesy karštam
tavo veidas atspindi
ugnį prisiminimų –
net stingsta lūpos nuo jų…
Ištroškęs lašelio dangaus
Į atsivėrusią mano saulę –
Tiek visko po dulkelę –
Net springstu
nuo nematomų tavo
gūsių…
Paleisk ir vėl užgniaužk savy,
Sudaužytą mano pasaulį.

Atšvaitas
Iš praeities,
Iš gilumos,
Iš tikėjimo ir didelio
Džiaugsmo ir graudulio,
Atsišaukia uždaros akys.
Jos ieško atsakymo
Nerasto.
Tu atšvaitas mano nerimo,
Ir didelio ilgesio naktys,
Tu mano uždaras
Atvaizdas,
Praėjusio pro šalį gyvenimo…
Tu sutiktas rytas
Prie laiptų,
Tu atverstas lapas prie lango.
Tu akimirksniu
Virtęs gyvenimas,
Tu tas, kurį myliu be galo.

Tu
Tavo šešėlyje –
Tavyje
Kaip atodūsyje
Susiriesti ir pasėdėti …
Rankos apglėbia
Lyg skėtis,
Alsavimo pilna irKvapas,Prisodrintas gyvybės teškėjimo –
Nuo gyvojo Tavo
Šaltinio trykšta džiaugsmas,
jog viskas
Tavyje pasilieka ir
Prasideda… 

Troškimas
Tik dar trupinėlį man
Duonos
nuo savo stalo –
įdėk man –
atlėksiu pamiršusi viską,
kas ne mano –
vėl kaip tada –
 į atodūsių pilną,
skanų, tavo alsavimo
sodą…
Nenoriu slėptis
Nuo tavęs.
Greičiau ateik
Į savo buvimą…

Palinkėjimas
Su savim, su sningančiom snaigėm obels,
Su pavasariu, kuris krinta lietum iš dangaus…
Su Tavo ilgesiu, pasilikusiu rytmetinėj maldoj…
Su akimirkom, tiktai tau vienam skirtom…
 
Linkiu, kad visada tekėtų, lyg upė jėgos,
Kada pakelsi Tu akis į džiaugsmo kryžių,
Kad saulė tau šypsotųs,
Kai būsi tu kitam – paguodos uostas!

Kaip lietus…
Kaip gausus lietus tenulyja tavo veidu,
Gaivinantis gyvenimas šiandiena..
Juk žodžiai tik garsai,
Kurie išnyks tuoj pat, lyg rūkas,
Bet širdy liks tai, kas šildo,
Kas ligi skausmo tikra, amžina
 ir ilgesinga – tai šypsenos draugų,
akimirkos, lyg prisilietimas,
Juk visa  tai – tik Tu,
dėl ko verta mylėti, džiaugtis, mirt ir prisikelti! 

 Malda
Susmukus tyla
Ant sustingusių kelių.
Artėja kableliai, taškai
Ir šauktukai
Iššaukti prakaituoto
Kūno.
Nenorom atsitiesia
Ant slenksčio suklupus,
nenugalimoji tyla.
Ji prikelia kaulus būti pirmiau, nei rauda
Dėl tavo sustingusių lūpų…
Prašau, tik kalbėk ir
Jam pasakyk
Apie save…

Pažadas
Kur mano ir tavo
Gyvenimo upė teka!
Kur tu su svajonėmis
Savo ranką ištiesęs
Į pažadą!
Laukimo ugny
 išgrynintas auksas
atiteka,
atrasti ir pavirsti saule,
pažadu!
Juk pavasaris mano ir tavo
Susipina
į nenusakomą rankom
apkabinimą!
Te muzika
Ši mus suriša
Į amžinybės šauksmą
Nenugalimą!

Per pusę
Perpus padalytas
žydėjimas –
ir minutės
per pusę tiksi, ten čia, ten čia,
o juk jau pavasaris.
Ir naktys ir saulė per pusę,
Ir pabučiavimas
Per skambutį.
Per upę,
Per pusę,
Vis ten, ir čia,
Iš kur ateis Tas,
Kas supins
Ir iš naujo
Sujungs
Šnabždesy
Tikėjimo
Sielą?

Ilgesio veidas
Toks stiprus Tavo ilgesio veidas,
Toks stiprus…
Lyg aštrūs stikliniai pirštai
Suspaudžia akis ir
Uždaro į kambarį
Pilną akių…
Toks neįveikiamas šaltis…
O virš debesų
Tavo veidas, – nesunku, man nesunku,
Tik nėr Tavęs…

Guodėjas
Tu išplėši iš širdies savo kąsnelį duonos ir
Dalinies…
Įdedi
Į tik akimirksniui atviras
Mano širdies akis…
Kas išplėš?
Tik  aš pats,
Užsidaręs
Neapykantos savo gelmėj –
Atleisk, juk nemoku kramtyti….
O tu – vis lauži, lyg kąsnį iš savo kepalo širdies,
Ir dalini…- manęs neklausi,
Ar skauda….
Savo širdimi tirpdydamas
Mano tamsą…

Šnabždesys…
Iš šnabždesio                                      
už tavo lūpų,
Dėmė vakaro gelmės
Garsų
Už tavo lūpų
Vėsina putojantį
Versmės ošimą
Už tavo lūpų
Nežinomi ir amžini garsai
 už tavo lūpų
praverk ir
atiduok žodžius man
nes negirdžiu Tavęs…

Ilgesys
Nekenčiu tavyje kas skiria,
Nekenčiu ir nenoriu, nemyliu –
Atskirta, paniekinta, lūšnoj –
To, ko niekada nenorėjau…
Jau tiek daug neturiu,
Jau tiek daug nebėra –
Tik sustoti padėk, o dangau…
Pavargau, pailsau, pasėdėsiu,
Patylėsiu, aklom akim pažiūrėsiu –
    Minutėlę, tik minutėlę
    Su tavim, manas Dieve, kalbėsiu.

Laikas
Sudužęs  tavo laikas-
Išdžiūvusi jūros banga,
Ar jau šaukiasi
Lūpos žodžio,
Ar jau ilgisi gurkšnio
Iš Tavo saujos?
Atsišauki aidu mano
Gerklėj,Sutrešusioj sielojTavo  vien žodžio rėkia
Delnai-
tik vieno lašo pavilgyti
Gomuriui-
Išdžiūvusioj mano
Tėkmėj…-

Namai
Pastatykime namą
toj vietoj,
kur daužėsi tavo banga –
Gatvę, supynę –
Mano vaikui –
Ir kambarį mano maldom –
Pastatykim altorių
Tavo Žodžiui –
Te dega
Iki skausmo raudona
Kraujo ugnim..

Veidas į veidą…
Ką matau?
Tik Tave,
Ką girdžiu?
Tik tavo atodūsį apie meilę –
Nei žodžių, nei
Skausmo nebėra –
Tik Tu, mano akių ašara –
Prie skruosto
Tavo arti arti –
Veidas į veidą –
Atrieda…

Kur tu
Dulkėtas kelias, kuriame Tu stovi,
Toks šiltas –
kaip lietus po karščio,
Pripildytas gaivinančio alsavimo
ir kupinas šviesos –
kodėl nematom, skubam, lekiam
sukąstom burnom praeiname pro šalį –
su viltim
rytoj Tave sutikti…
nepažįstam, jog tai Tu,
pagatavas nuplauti kojas
dulkėtame kely…
 
Tikėjimu
Lyg prie altoriaus pasislėpę,
Prašydami dangaus malonės, mes ieškom vienas kito –
Aklom akim, sustingę nevilty.
Tik duonos kasdieninės pasiilgę,
Ištroškę šilumos širdy…
Pavargusiom iš nevilties ir džiaugsmo,
 paklydusiom iki gelmių gelmės mintim,
mes tikrojo laukimo pasiilgom,
sušildančio atsakymo –  kodėl?
Tu mus patepk, o Viešpatie, tuo smėliu,
 Savosiom sielos akimis praplauk,
 Kad praregėtų mūsų ašaros ir skausmas,
Kad virstų jis tikėjimu many…
Ir tavyje viltis pražystų,
Ir amžinybės atminty,
Surastume viens kito žvilgsnį
Ir  viltį vėl gyvent  Tavy…