Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt/

Nijolė Venckūnienė

TRUMPAI APIE SAVE

Esu Nijolė Venckūnienė. Gimiau, augau, mokiausi ir gyvenu Klaipėdoje. Dirbu Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Klevelis“ auklėtoja. Nerašiau nei būdama paauglė, nei tuomet, kai  gyvenimą regėjau pro meilės akinius. Jau brandžiame amžiuje pajuokaudama sakydavau: „Kai sulauksiu penkiasdešimties, gal ir aš kaip ta Žemaitė pradėsiu rašyti.“ Pasirodo, ne tik mintys, bet ir  juokai būna materialūs…

Jaukus laukimo laikas

Jaukus laukimo laikas –
Kažkas lyg sėdi ant peties.
Ramybe ir viltim kaip vaikas
Tu apsuptas jauties.
Kasdien Kalėdų muzika
Prekybos centruose
Ji džiaugsmui širdį budina
Kalėda kelyje.
Dabar visi tik laukiam
Stebuklo, dovanų
To vaikiško saugumo, balto sniego
Ant namo kaminų.
Jei kilsi, baltas angele,
Nuo manojo peties,
Netrink sparnų šnarėjimo
Iš mano atminties.

Vilnonis angelas

Iš šviesos vilnoniais siūlais
Šiąnakt angelą mezgiau.
Seną giesmę iš vaikystės
Švelniasparniui niūniavau.
Prisiglaudus prie lengvumo
Apkabinsiu per pečius,
Ašara spindės jautrumo,
Kai  išgirsiu varpelius.
Nuaidės per miestus, kaimus
Dindiliuojanti giesmė…
Skleis ramybę ir palaimą.
Kvies Kalėdinė žvaigždė.
Tegu šviečia ne tik naktį,
Tegu aidi paryčiais,
Te kvepės vilnoniais siūlais
Ir vienatvės vakarais.

Kalėdų seneliui

Mielas Kalėdų seneli,
Tokį didelį maišą nešei,
Su vaikais vis sukaisi rately,
Aš matau, tu labai pavargai.

Danguje jau užsnūdo saulytė
Ir vaikučiai jau leipsta miegu.
Tau paklojau aš savo lovytę –
Gal miegokime šiąnakt abu?

Ilgą pasaką  tau aš paseksiu
Ir nuprausiu veidelį, rankas,
Tėčio naują pižamą atnešiu,
Sudainuosiu penkias lopšines.

Prie lovelės tau guli šlepetės,
Po pagalve – siurprizas pelės.
Ir mamytė apkamšiusi nori
Mudviem miego ramaus palinkėt.

Kiškio dūda

Sėdi kiškis ant kelmelio,
Žiūri išsigandęs.
Pametė žvairys dūdelę,
Žvalgos į padanges.

Paukščiai – krašto čiulbuonėliai –
Gal dūdelę rado
Ir žiemoti susiruošę
Ją po plunksnom slepia?

Suklegėjo žąsų pulkas:
Skrisk ir tu į pietus!
Juokės kiškis, lūpa plyšo –
Ten nebus man vietos.

Kiškio violončelė

Nusibodo kiškiui dūda,
Pirks jis violončelę.
Skeltalūpis linksmo būdo
Gros ne suktinėlį.

Vai, kad griešiu apsižergęs
Naują instrumentą.
Sugūžės giružėn mergos:
Reikia dirigentės?

Man nereikia dirigentų,
Aš gi visagalis.
Gal šiltų aplodismentų?
Girios aš karalius!

Ir, kad braukė per stygas…
Man nereikia stryko!
Letena galiu natas
Grot bet kokio dydžio.

Trūko stygos, kas surinks?
Kiškis išsigandęs
Skuodžia, virpina ausis,
Pasislėpt padangėn.

Kiškio akordeonas

Pūtė kiškis savo dūdą
Kol praplyšo vargšo lūpa.
Išsiklaipė ir dantukai,
Meta dūdą jis meškutei.

Nuliuoksės pas vilką Joną,
Nusipirks akordeoną.
Kad užplėštų polką greitą,
Nei dantų, nei lūpos reikia.

Skuba kiškis pas Jonuką,
Susitinka jis laputę.
Auksaplauke, lėk pas pilkį,
Pamatuosi dumplių ilgį.

Tai matavo, dumples tempė
Stebuklingo instrumento.
Šarkos čirškė, varnos karkė:
Tai ne muzika, o varge!

Šarkos karoliai

Pasipuošusi karoliais
Šarka nerimauja
Pasislėpti kur po eglėm.
Šaltis atkeliauja.

Rudenėlis žiemą kviečia,
Uodegą jai šaldo.
Rūstūs vėjai snapą liečia,
Musių nebegaudo.

Lįski čia – po žaliaskarėm,
Bet…  kažkas užkliuvo.
Brrr – karolių siūlas trūko.
Rieda  karoliukai…

Ei, vaikai, greičiau į kiemą
Karoliukų rinkti!
Tai kruša pradėjo žiemą
Mums visiems dalinti.

Pilis iš lapų

Pastačiau iš lapų pilį,
Bet pakilo vėjas.
Subyrėjo statinys.
Vėjas – niekadėjas.

Pasakyk prašau, šiaury,
Kur gyvens boružės,
Kur sraigutė su vaikais
Slėpsis susigūžus?

Ilgakojui vorui kur
Reiks nuo šalčio bėgti?
Nurimai, tikrai galiu
Naują namą grėbti?

Musė

Ąžuoliukas tyrinėja
Musės sparną platų.
Klausimus užrašinėja,
Juos pateiks ant lapo.

Pasakyk, prašau, musele,
Saulės nėr, o blizga.
Kaip, kodėl  nepavargsti
Tu per dieną zyzti?

Ir kodėl abu vienodais
Siūlais išraizgyti?
Kojų šitokia daugybė,
Kiek gi jų, sakyki?

Nebezyzk ir netrukdyk
Klausimus rašytis.
Pavargau, miela musyt,
Eisiu palakstyti.

Rudenėlio dūda

Nusipirko rudenėlis
Dūdą sau pas vėją.
Ir kad pūtė, siautė, grojo,
Net žandai tratėjo.

Nesulaikę medžiai juoko
Raudo, mėlo, gelto.
Girdis muzika kažkokia –
Nebereikia paltų!

Nusimetę šiltą rūbą,
Jie ilgai tylėjo…
Kai nutilo vėjo dūdos,
Natos subyrėjo.

Jų vaikai atėję rinkti
Džiaugėsi, klegėjo:
Man oranžinės patinka!
Tau rudų reikėjo?

Varnos dienos

Vaikšto varnos po lapus –
Gal statyt namelį?
Jau grūmoja joms šiaurys,
Kojas naktį gelia.

Čirškia šarkos nuo šakos:
Turit juk lizdelį,
Ten aukštybėse aukštai
Ant klevelio  žalio.

Nežinai, šarkele, ten
Žvarbos karaliauja,
Balsą drasko aušroje,
Snarglį šnypščiam saujon.

Užjaučiu, skubu padėt,
Kokį lapą nešti.
Kur šapelį švelnų šį
Liepsite numesti?

Dirba paukščiai, man smagu
Pažiūrėk, vaikeli.
Varna turi tiek draugų:
Pluša kas tik gali.

Medžiai parke

Stovi medžiai nusiminę
Be kepurių, marškinių.
Nebešoka čia suktinio
Parko vėjas su lapu.

Ašarėlės nuo šakelių
Slysta, rieda. Nejauku.
Nesijuoki, tu, varnele
Skrisk pakviesti čia vaikų.

Sukarksėk, kad šičia pilka,
Be kepurių jų ryškių.
Noris kaukti mums kaip vilkui
Nuo vienatvės valandų.

Bobos parke

Tai naujiena! Mūsų parke
Bobos susirinko.
Prieš saulutę susisėdo,
Šildos, molį minko.

Rudenėli, meski paltą
Pilką, šiltą, platų.
Vasarėlės neišleisim,
Kol šiaurys nemato.
 
Tau nereikia šilto švarko.
Lūpas padažysim,
Tik raudonų klevo lapų
Tuoj nusiraškysim.

Vilk marškutę vasarinę
Ir skubėk į pliažą!
Ale keistos šitos bobos –
Kokius niekus žada!

Susirūpino ruduo:
Ką reikės daryti?
Kaip iš parko reiks šitas
Bobas išvaryti?

Pasikvies jis draugą vorą,
Siūlų priraizgyti.
Kaip muses visas sugaudys,
Bus joms neklausyti.

Nukritęs obuoliukas

Krito obuoliukas
Nuo šakos aukštai.
Prasiskėlė kaktą,
Tai nelaimė, ai!

Paėmiau į glėbį,
Jį supau, guodžiau,
Medį tą begėdį
Aš subart bandžiau.

Šypsos raudonskruostis,
Jis neverkia, tik
Sultis savo šluostos:
Eikite surinkt.

Ten broliukų šimtas
Miega žolėje.
Suskaičiuok, kelintas
Būsiu sterblėje.