Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt/

Onutė Pučinskienė

TRUMPAI APIE MANE

Esu  Onutė  Pučinskienė. Dirbu meninio ugdymo mokytoja „Pagranduko“ lopšelyje-darželyje. Patinka kurti, eiliuoti… Kuriu eilėraščius  ir daineles vaikams… ir ne tik jiems… Mano kūrybos daineles, kurios yra leidinukuose „Dainelių kraitelė“, „ Žaidimų kraitelė“ „Augu ir dainuoju“, „Dainuoja pajūrio vaikai“, dainuoja daug Lietuvos vaikų. Gimiau prieš 57 metus. Užaugau Dzūkijos pušynuose kartu su baravykais, ūmėdaitėm, raudonikiais ir voveraitėm…
Vaikystė prabėgo Kabelių kaime, Varėnos rajone bemėlyniaujant, bebrukniaujant, bespanguoliaujant, besiklausant volungių, gegučių ir strazdų, beganant  kaimo karves, kartu su močiute ir broliais,  bečiobreliaujant,  bepuplaiškiaujant po pievas, begiedant Kabelių bažnytėlėje gegužinėse ar birželinėse pamaldose. Išaugus vaikystės suknelę, muzikos mokiausi sostinėje, po to – uostamiestyje. Dabar, po darbų, mano kelio galas dažniausiai baigiasi Dituvoje, kur grožiuosi savo sodintomis gėlėmis, skanauju braškių, aviečių, obuolių… O savo rankoms leidžiu sodinti, ravėti, laistyti, purenti… glostyti manęs sulaukusią baltą katę.
Galvoju: kiek daug gražumų aplinkui, kokia tobulybė gamtoje, pastebėkim tai, PASIDŽIAUKIM, MYLĖKIM…

AR BUVAI TEN

Atsisėskim kopų smėly
Prie smilgelės vienišos.
Apkabinkim jūros mėlį,
Paklausykim jos dainos.

Pažiūrėkim, kaip išplaukia
Liūdesio pilni laivai.
Kaip žuvėdros gailiai šaukia,
Raižo dangų jų sparnai.

Ir žalia banga nuplauna,
Ką norėjai pasakyt,
Oi norėčiau sužinoti –
Nesuspėjau paskaityt….

Pasislėpkim nuo pasaulio
Čia už smilgos vienišos.
Leidžias debesyje saulė –
Čia mūs niekas neieškos.

Iš delnų išbyra smėlis,
Tyli pušys pajūry.
Pėdas mūs užpustė vėjas –
Gal buvai ten, gal esi…

ATIDARIAU VARTUS

Atidariau vartus
 žydėjimui sodų,
Svaiginančiam žiedlapių lietui,
 Jų šokiui mano delnuose
 ir mano laukime –
Žinojime, kad Tu esi…
Atidariau –
Paukštelio giesmei, pasiklydusiai žieduos,
Spalvotai jos melodijai,
Kuri nusėdo mano sieloj laukiant…
Atidariau vartus –
Įleidau tulpių raudonumą,
Neužmirštuolės ir dangaus stebuklą,
Tikėjimą sapnais ir dar nepasakytais Tavo žodžiais…
Atidariau vartus pavasariui,
Dūzgimui bitės, pumpuro gležnumui
Ir sidabrinei ryto rasai,
Sužibusiai žolėj ir mano kasose…
Atidariau,
 Kad Tu įeitum…
Lietum ar vėju,
Šlamėjimu beržų,
Rūku, pasklidusiu virš mano sodo,
Ar krintančia žvaigžde….
(Kad tik suspėčiau sugalvoti norą…)

BALTUMAS

Baltas baltas žydėjimas,
Baltas lyg gulbės giesmė,
Šypsenas baltas dalina
Iš baltų lūpų versmės.

Baltas baltas žinojimas
Paukščio, kad reikia giedot,
Baltai baltai apsirengsiu,
Kai ranką norėsi paduot.

Oi tai baltumas pavasario,
Krentančio vyšnių žiedais.
Oi tas pavasaris lauktas –
Atėjo… ir greitai praeis.

Takeliais baltais aš nueisiu,
Žiedų baltumu apsnigta.
Ramunių baltų prisiskinsiu,
Į svečius pasikviesiu tave.

MANO ANGELAS

Aš jaučiu savo Angelo žvilgsnį,
Tamsią naktį, kai nekrenta žvaigždės.
Kai mėnulis sidabro nebarsto,
O medžiai juodi lyg vaiduokliai. 

Aš jaučiu savo Angelo ranką,
Kai einu takeliu žydint sodams,
Kai skinu šilo uogą raudoną
Ar semiu atsigert iš šaltinio…

Aš turiu savo Angelą sargą
Nuo pat brėkštančio ryto ankstyvo,
Per vidurdienio kaitrą, per lietų,
Vakare – į sapnus jis ateina…

Mano Angelas žvelgia pro langą
Ir palaimina mano buvimą,
Mano darbus ir duoną kasdienę,
Tikėjimą gėriu ir tylų laukimą….

Aš turiu savo Angelą baltą,
 Jis į širdį man žiedus pasėja.
Atrakina man sielą:
Kad žemę mylėčiau,
Kad paukštį išgirsčiau,
Kad maldai sudėčiau rankas.

Nematau savo Angelo balto,
Bet žinau, jis čia pat, jis šalia…
Jam skiriu vakarinę maldelę,
 Ją vaikystėj išmokė mama.