Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt/

Rimantas Pocius

Kas mane jaučiate – pabūkime kartu!

Eilėraščio kaina

Manyje kažkas nutiko,tiksliau, – sutriko.Gal prasidėjo kokia liga, o gal lemtinga amžiaus riba. Yra keletas eilėraščių – kur juos dėti? Kas mane jausite – pabūkime kartu! Kada apdainuoju socialinės nelygybės puikybes – nedora!, kada kalbu apie intymius išgyvenimus – asmeniška!, kada išreiškiu požiūrį visuomeniniu – politiniu aspektu – rizikinga! Taigi, nuo šiol būsiu demaskuotas! Nepriklausau jokiems susivienijimams bei sąjungoms, todėl galiu būti nepriimtinas. Bet aš manau, kad kiekvienas asmuo turi teisę apie save parašyti tuos kelis posmelius. Dabar eilėraščiai yra devalvuoti, bet turėtume vienas kitu pasidomėti, kaip suvartojame laisvalaikį, kaip realizuojamės saviraiškos priemonėmis?
Kiek man kainuoja eilėraštis? Niekada nebuvo tokios minties-parašyti kaip galima daugiau. „Seni daiktai“ seniai brendo manyje, tačiau išsiliejo tik tada, kai mirė mano teta, kuri daugiau negu kas nors kitas sėjo manyje vitališkumą. Aš žavėjaus jos ilgaamžiškumu. (Kad tiek būtų nugyvenus Mama!) Po laidotuvių važiavome per Medingėnus Plungės rajone, kur užsukome į seną sodybą, į pusseserės vyro tėviškę. Ten mane apstulbino matyti bei nematyti įvairūs senoviški rakandai, pati atmosfera. Grįžęs namo tuojau išliejau visus įspūdžius su nostalgija, įpindamas ir visą profesinį patyrimą (esu istorijos mokytojas). Eilėraštis „Informatikos pamokoje“ gimė bebūnant sode. Buvo ankstus liepos rytas. Lietus tiek išplovęs gamtą, kad net sieloj jutau gėlo vandens prėską skonį. Ir tekanti saulė, ir vaiskiai mėlynas dangus man akimirkai pasirodė svetimi nuo šito lietaus. Sode yra kasamos lysvės, matuojamos ir pjaunamos lentos buities paskirčiai ir t.t., o ne užsiiminėjama niekais! Tada prisiminiau vieną dėstytoją, kuri reikliai mus mokė. Man tas dalykas nelabai sekėsi, todėl aš kartais ir neapsilankydavau užsiėmimuose. Bet kai ateidavau, tai iš karto būdavau „aprūpinamas“ pažymiais. O ateidavau aš ne tik pareigos šaukiamas, bet kad pasižiūrėčiau į dėstytoją. Nelemtas užkeikimas – ji mane jaudino. Buvo labai graži, jauna, smulki. Ką  aš galėjau jai pasiūlyti? Ji buvo kokia dešimčia metų vyresnė, aš tik neraliuotas paauglys! Kaip tą pavaizduoti poetiškai? Žinoma, užkoduotai! Jeigu veiksmas vyksta informatikos pamokoje, tai joks šuva nesuuos, apie ką eina kalba. Tada apie kompiuterius neturėjau jokio suvokimo. Tik parašius eilėraštį prasidėjo visuotinė kompiuterizacija. Kažkokia užburta mistika! Kas man ta erotika „Informatikos pamokoje”? Man rūpėjo apdainuoti šiuolaikinės merginos idealą, panaudojant žodį kaip kubizmo išraiškos priemonę. Taigi! Kiek kainuoja eilėraštis? Tiek, kiek ir nemiga, netektys, praradimai. Kiekvienas eilėraštis – atsisveikinimas su tuo epizodu amžiams! Jeigu aš apie tai kalbu viešai, tai taip yra todėl, kad prie šitų temų, prie šitų minčių jau negrįšiu niekada! Aš esu vyras, bet parašęs ,,Paparčio žiedą“ verkiau kaip mažas vaikas! Ko žmogui reikia, kad jo slapčiausios svajonės išsipildytų? Ir kai tai įvyktų – esu tikras – kartu įvyktų ir dvasinė mirtis. Supratote? „Paparčio žiedas“ – tai mano dvasinė mirtis! Aš suvokiau, kad Joninių naktį kaip tyčia spaus nuovargis bei miegas, metų našta sunkins kopimą šlaitais, mano kūno biologinė prigimtis netinkama panašioms scenoms. Aš atviras?!… Visi eilėraščiai yra realaus gyvenimo fragmentų apdainavimas. Taigi, vieną kartą pasakei, ir daugiau tuo pačiu klausimu nėra reikalo gaišintis.
Mano idealų įkūnytojai, patys brangiausi pasaulyje mokytojai bei užtarėjai seniai baigė šį netobulai sutvarkytą gyvenimą. Tačiau šie žmonės kažkada buvo, ir pasaulis tapo skaidresnis bei prasmingesnis. Aleksandras Grinas, Edgaras Po, Adomas Mickevičius, Viktoras Hugo, Maironis, Šatrijos Ragana, Antanas Vienažindys ir kiti romantikai-padėjo man pačiam suvokti save. Kodėl visą gyvenimą klaidino įvairūs klasikai, premijų laureatai, naujų krypčių kūrėjai? Literatūra bei poezija žmogui turi tarnauti pagal jo poreikius, o ne kemšama į galvą kaip visokie griozdai, kol ta galva pagaliau plyš!
Ekonomikoje yra alternatyvieji pasirinkimai. Perkėlus jų mokymą į mūsų temą, reikia paaiškinti: pasirinkimas eiliavimui vyksta kitų laisvalaikio užsiėmimų sąskaita.
Esu girdėjęs, kad ,,bosas” kartais užsimano, jog jo sekretorė išbūtų visą laiką įkvepiančios išvaizdos. Norėtųsi, kad pedagogas, poetas būtų nuolat kūrybingos išvaizdos. Bet juk reikia pavalgyti, pasirūpinti sau ir šeimai pirkinių, ,,palesinti balandžius”, apsilankyti pas gydytoją. Man šie rūpesčiai sunkiai klojasi, o jie yra neišvengiami; karais net malonūs.
Paprastumas, veiksmas, įvairumas, emocijos – vyraujantys elementai mano išsikalbėjimuose. Kasdienėje veikloje veiksmo beveik neliko, tai tegu būna jis nors laisvos minties valandėlę. Nors šiaip jau kartais ir veiksmo labai norisi.
Nors esu paniurėlis, norėčiau, kad sektųsi mane supantiems žmonėms, visiems žmonėms. Gyvenime tiek nedaug saulėto džiaugsmo. Mokėkime tai branginti. Visa kita – pilkos kasdienybės balastas; baimė, alkis, ligos,sukti prekybos agentai ir t.t.

Pagarbiai
Rimantas Pocius iš Salio Šemerio suaugusiųjų gimnazijos

Per Karpatus! (Eilės kitaip)

Agonija

Bevardė aukštuma

Iš rezidencijos kronikų – 1

Iš rezidencijos kronikų – 2

Iš rezidencijos kronikų – 3

Medkirčių naktis

Paparčio žiedas

Prisiminimai

Seni daiktai

Tautinė šventė