Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt/

Rita Kairienė

Rita Kairienė

Ritą Kairienę Klaipėdos miesto pedagogų bendruomenė pažįsta kaip ilgametę „Aukuro“ gimnazijos  lietuvių kalbos mokytoją. Lietuvos rašytojai ir menininkai ją žino kaip Ritą Latvėnaitę-Kairienę, kūrybišką asmenybę, kuri ne vienam yra paslaptis – kaip ji sugeba suderinti rašytojos ir mokytojos talentą kasdien įsisukus į nesibaigiančius mokinių darbų taisymus ir kitas pareigas. Rita – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, eilėraščių knygos „Rašaluotų pirštų pėdos“ (2000 m.), romano „Šauksmas“ (2007 m., 2009 m.), novelių rinkinio „Civilizuotos mintys apie karvę“ (2009 m.) ir gyvenimo apmąstymų knygos „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“  (2016 m.) autorė. Kartą ji prisipažino, kad gano savo kūrybos padangėje dar ne vieną kūrybinį projektą: mintys lipa viena ant kitos, poreikis kurti sprogdina, bet paroje valandų neužtenka 🙂

             Ištrauka iš esė knygos ,,Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“

Pliušinis meškiukas

Šventas šventas šventas, šventas galybių Dievas, – taip labinuosi Švento Kviriko (S. Quirico) bažnytėlėje – ne dukra.

Jos Dievas šį sekmadienį vėl ligoninėje gyvena. Paglosto, paspaudo, pamaigo trijų chirurginių skyrių ligonius ir pastebėjęs, kad kurio nors rytas nelabas, praneša šefui; po to keliauja į priėmimo skyrių ir ten draugauja su miesto gyventojais arba svečiais.

Atsisėdu – vietų šįkart užtenka.

Mišios pradedamos giesmėmis.

Kunigo aleliuja skamba ne prasčiau nei praeitą savaitę koncertavusių atlikėjų.

Prisijungia parapijiečių balsai.

Ir aš.

Palieku balsą, klausą…

Širdį.

Nedaliju.

Dievas yra su ir visur.

Aš esu su ir visur.

Klausausi išraiškingo kunigo pamokslo, seku jo akis, gestus, žingsnius: priartėja prie vieno klaupto, prie kito, sugrįžta prie altoriaus, vėl eina, pagaunu jo žodžius, grąžinu. Minusio parapijiečiams linkiu taikos, sveikatos, ramybės…

Pace… – paduoda ranką iš dešinės, kairės.

Šalia, už, prieš.

Pace

Po mišių uždegu žvakelę.

Neskubu.

Laukiu, kol visi išeis?

Kunigas kiemelyje bendrauja su tikinčiaisiais: vienus per pečius apkabinęs, išbučiavęs išlydi, kitus sulaiko.

Slystu palei sieną, stengiuosi likti nepastebėta.

Kunigas kalba su jauna moterimi, vėžimėlyje sūpuojančią…

Baltą pliušinį meškiuką?

Atmintis?

Šventas šventas šventas, šventas galybių Dievas…

Ir baimė…

Priveskit vaiką prie Pirmos komunijos…

Močiutė kalba sunkiai, aš verkiu, nes mano Sveika Marija jos kelionės į ten nelengvina.

Per mažai moku, per mažai žinau.

Sklendžia baltai pasipuošusi šventoji Teresėlė ir baltas pliušinis meškiukas paskui močiutės karstą, paskui Jėzų į Karaliaus bažnyčią, į klauptą, kur.

Kur baltą pliušinį meškiuką keturioms savo krikšto dukroms padovanojom. Ne, ne tą, kurį man močiutė pasiuvo. Kitą, didesnį. Abu su vyru meškiuką, tiksliau meškiną, žaislų parduotuvėje nupirkome. Krikšto dukros nešė jį pakaitomis. Tvarkingai. Antrokė, pirmokė, darželinukė, o lopšelinukei nešti padėjome. Su tuo meškinu draugiškai į bažnyčią atkeliavome. Mergaitės, meškinas ir mes, krikšto tėvai. Mergaičių tėvai laukė namuose. Pasimetę, truputį išsigandę. Kam tas krikštas? Tu tikrai žinai, kad Dievas yra? Nežinau. Jūsų mergaitės irgi nežino, bet vaikystėje su pliušiniu meškiuku klaupte sėdėdavau, bažnyčios vitraže vaivorykštės spalvas tyrinėdavau, ar tai blogai?

Neblogai.

Mano mergaičių tėvai menininkai. Jų tekstuose ne vieną vaivorykštę regėjau, nors patys sakė, niekada jos nematę, tiek to, -kartojo-tebus tai žaidimas, užaugs pačios viską supras, o dabar ta proga tortą nupirksim.

Tėvai nupirko tortą, mes meškiną, o Dievas jų sielas-kad kaip duonos kepalėlius pasauliui išdalytų: viena Anglijoje, antra Danijoje, trečia Vokietijoje, ketvirta Amerikoje.

O aš?

Vėl sklendžia į vaikystę baltai pasipuošusi šventoji Teresėlė ir baltas pliušinis meškiukas. Sklendžia paskui močiutės karstą, paskui Jėzų į Karaliaus bažnyčią, į klauptą.

Tik ten.

Be baimės.

Su močiutės siūtu pliušiniu meškiuku.

Pirmosios komunijos prieinu ten.

Kaimynės Teresėlės nuglostyta, tikėjimo tiesų išmokyta.

Tik ten.

Dvi rankos apkabino mano vieną.

Kitą…

Įdėjo rožinį.

Kunigas.

Palaimino.

Mane, meškiuką.

Tėvų ne.

Tėvai Gegužės pirmosios demonstracijoje. Tėtis vėliavą neša, mama – vėliavėlę. Iki bažnyčios durų. Iki kampo. Tiksliau iki sandėlio, kur ne tik vėliavas krauna. Ten tarp dėžių, gipsinių skulptūrų, plakatų ir kitų šviesaus rytojaus papuošalų pliušinį meškiuką paslepiu.

Ir rožinį.

Kodėl?

Dabar tegaliu spėlioti, galiu gąsdinti atmintį. Detalės išsitrynė. Liko palaimintas sekmadienis Kristaus Karaliaus bažnyčioje, tikybos pamokos pas kaimynę senutę Teresėlę ir baltas pliušinis meškiukas, klaidžiojantis sudegusio sandėlio pelenų debesyse.

Seniai tų debesų nėra.

Ir vakarų Kristaus Karaliaus bažnyčios klauptuose.

Pietūs.

Aš – pakeliui į ligoninę.

Pasiilgau mėsos.

Dukrai, kaip ligoninės darbuotojai, valgis kavinėje 50% pigiau. Perkame minkštutėlės veršienos, troškintų daržovių, bulvių košės ir padažo (aš užsipilu trijų rūšių – kaina ta pati), tiksliau dukra perka ir dėkoja kavinės darbuotojai – balsas medinis, akys stiklinės.

Nešnekinu.

Bet ji pati nerimsta, jai reikia išsikalbėti.

– Ta močiutė jau kelios dienos guli mano skyriuje, mam, ji miršta, peržiūrėjau visus dokumentus, mėginau įtikinti, o ji tik šypsosi ir kartoja: bambina… Žinau, kad ji turi teisę pati spręsti, ką daryti su savo gyvenimu, ji Šveicarijos pilietė, ji išmano savo šalies įstatymus, žino savo teises, teisę gultis į ligoninę, teisę atsisakyti operacijos, teisę nukraujuoti. Lašines statome, bet ji miršta. Aš daviau Hipokrato priesaiką… Tačiau ji yra niekas prieš tos moters parašą…

– Ta močiutė turbūt vieniša…

– Ji iš senelių prieglaudos, labai geros… Ji man už rankos paėmė… Žiūrėk, ką ji man į ranką įdėjo? Savo rožinį.

 PELĖDA

Karšta.

Net kondicionieriai negelbsti. Užtat ežeras kviečia išsimaudyti, po didžiuliais medžiais pailsėti, tolumoje dunksančius sniegynus paganyti.

Ganau ir liūdžiu: mobilusis nepriminė, kad maudymosi kostiumėlį pasiimčiau. Tenka šveicarų maudymosi kostiumėlius fotografuoti.

Gerai fotografuoju.

Taip Liudvikas sako. Giria ir kviečia į senamiestį.

Labai gražus ir gaivus.

Ledai Movenpick.

Su mango, riešutais ir žaliosiomis citrinomis.

Nusiperkame.

Romero lauko kavinukėje.

Kur ant stogo gyvena raliuojantys piemenys, senbernarai ir karvės, nešančios Ciuricho miesto gyventojams bei svečiams pieno pritvinkusius tešmenis.

Nesvarbu, kad butaforinės.

Girdžiu – mūkia.

Šveicarų karvutėms mieste karšta.

Mes irgi tuoj sudegsime, jei nekopsime.

Į kalną.

Uetlibergą.

Aš lipsiu ant Uetlibergo?!

Uetlibergo takais vaikščiojo Biliūnas!

Jaunystėje Biliūno skaitytos novelės ,,Ant Uetlibergo giedra“ turinio nepamenu, o pavadinimas įstrigo.

Kaip ir saulėgrąžos, vos nenulėmusios mano likimo.

Vaikystėje slapčia nuo tėvų bėgdavau prie parduotuvės už penkias kapeikas nusipirkti iš močiučių stiklinaitę kepintų saulėgrąžų (stiklinaitės neduodavo, saulėgrąžas suberdavo į laikraštinę tūtą), po to bilietą į dieninį kino seansą, užgesus šviesoms kino salėje gliaudydavau, spjaudydavau ir svajodavau užaugusi tapti kino mechanike.

Suki filmus.

Lukšteni saulėgrąžas.

Čekšt čekšt tarp dantų.

Čekšt čekšt groja.

Prisišiukšlinu. Išsišluoju. Tėvai neturėtų jokių teisių mano operatorinėje.

Nepavyko.

Gal ir gerai, šiuolaikinės technologijos sudėtingos, o ir močiučių prie parduotuvės su stiklinaitėmis seniai nebėra, ką aš be jų saulėgrąžų veikčiau, nebent tėvų kažkada kažkokia proga padovanotą Vincento van Gogo paveikslo Vaza su dvylika saulėgrąžų reprodukciją pasikabinčiau.

Dabar.

Dailiai namuose kabo, manęs pargrįžtančios laukia.

Neskubu.

Saulėgrąžų laukai geltonuoja.

Į užmiestį lydi.

Tai vėliau. Dabar reikia kuprines Liudviko bute apgyvendinti ir vakarėliui pasiruošti. Sūrio, šonkauliukų, daržovių mišrainės. Paprastai, bet ne prastai pasipuošti.

Tada į šventę keliauti.

Tada tvarka.

Tada šveicarų nuotaika negenda.

Tada ant Uetlibergo giedra.

Tada į traukinį vos telpančių žmonių veidai giedri.

Dviem aukštais – į šventę.

Išlipę iš traukinio draugiškai pasimojuojame ir traukiame mišku.

Eglės eglės… ir metro pločio bei kelių metrų aukščio medinė pelėda prie pagrindinio kelio į poilsio aikšteles.

Linksma pelėda.

Siūbuoja aukštyn žemyn, klapsi akimis kairėn dešinėn: ponai, mielieji ponai, rinkitės aikštelę, viena už kitą geresnė.

Tvarkingos laužavietės, šiukšlinės, mediniai stalai, suolai, sūpuoklės, stendai su taisyklėmis. Tos pačios kaip prieš šimtą metų? Nepaklausiu rašytojo, nepasakys – žvelgia iš kažin kelinto šviesmečio ir kartoja: kiek ponų…kokie jie visi gražūs…

Gražūs ir laimingi.

Tuoj valgys ant grotelių keptus šonkauliukus, dešreles, kukurūzus, krevetes, mišraines, gers alų, vyną, vandenį, sultis.

Bendraus.

Atostogų įspūdžiais dalysis.

Vieni iš Japonijos.

Ak, ak, ak… Fudzijamą turi pamatyti kiekvienas.

Kiti iš Norvegijos.

Vaje, vaje, vaje…Mėnulio krateriai ir lietūs.

Treti iš Argentinos.

Aaa…pupą, kas tą pupą supa… jautėsi įvaikinti, kaip antroje tėvynėje (beje, įsivaikinti bet kokios spalvos, bet kokios šalies kūdikį šveicarų šeimoje įprastas dalykas).

Ketvirti iš Bali.

Nardymas tarp koralinių rifų, banglenčių šokiai.

Penkti…

Penkti dar atostogaus – Čepkelių raistas, Ignalinos ežerai, Baltijos pajūrys, Neringos kopos…

Klausimas, kur tai yra?

Kažin ar aiškino, kur tai yra, šveicarams Biliūnas, prieš gerą šimtmetį žavėjęsis tos šalies grožiu.

Aš aiškinu.

Klausosi manęs. Mano pasakojimą papildančio Liudviko – jis buvęs Lietuvoje, jis ir vėl į Lietuvą keliaus.

– O į Haitį? – klausia Liudviko geriausio draugo žmona, gražuolė haitietė– meilė ir Haityje, ir Šveicarijoje.

Nukeliaus.

Ne tik į Haitį.

Kojos sveikos, galvos irgi. Svarbu, kad nepamirštų, kad visada teisinga kryptimi keliautų.

Kaip aš.

Tiesiai prie apkeptos kukurūzų košės. Polenta!

Čiūžt ant suolo.

Čiupt už šaukšto.

Polenta plempt į kitą stalo kraštą.

Nėr ko svetimo liesti.

Atsinešėm sūrio, daržovių mišrainės, šonkauliukų – juos ir valgysime.

Kiek ponų, kokie jie visi gražūs…

Aš ne.

Aš ne ponia?

Paklausti?

Išdrįstu.

Klausiu gražuolės haitietės, ar Haityje susėdę prie bendro stalo kiekvienas savo maistą valgo?

Gražuolė haitietė šypsosi ir siūlo pargauti jos sojos kotletą su šparagais.

Ragauju. O priešais sėdintis Liudvikas tvirtina, kad valgyti kiekvienam savo nėra blogai, nes žmonės skirtingi, skoniai skirtingi, tai netrukdo bendrauti.

Netrukdo.

Tik Polentos labai norisi.

Pakylu nuo stalo – niekas nesulaiko.

Leidžiuos nuo Uetlibergo – niekas nepasigenda.

Biliūnas lipo, rūko apgaubtas, bet užkopęs ant kalno, rado giedrą. Aš atkeliavau giedros lydima, bet leidžiuosi į palšą miglą – ką po jos skraiste rasiu?

Koja skauda, miške prieš kelias valandas sutikta ir man klapsėjusi medinė pelėda vejasi, pyškina į mane sėklas. Cakteli į kaktą, petį, į nosį.

Stabteliu.

Viršuje klegantis, dainuojantis, šokantis, vėsą sūpuoklėse skraidinantis Ciurichas, po visą Uetlibergo kalną išsibarstęs.

Apačioje kaitros nualintas, ežere paskendęs bebalsis miestas.

Ūbauja pelėda.

Mieste?

Bijoti.

Nebijoti.

Tarp dviejų miestų.

Tarp dviejų pasaulių.

Nebenoriu kukurūzų košės, nebenoriu lipti žemyn, aukštyn.

Noriu surinkti kankorėžio sėklas ir padovanoti.

Prie parduotuvės su stiklinaitėmis sėdinčių močiučių seniai nebėra.

Vis vien noriu.

Noriu, kad visur – ne tik Šveicarijoje, ne tik ant Uetlibergo – būtų giedra.

             Ištraukos iš romano ,,Šauksmas“

Neatsiliepiau.

Iš pradžių neatsiliepiau.

Pykau ir neketinau su juo šnekėti.

Tačiau beldimui nenurimus, pravėriau Karolio kambario duris ir, išvydusi padėrusį žvilgsnį bei neatspėjusi likimo, sutrikau. Pagalvojau, kodėl Dievas nutyla, išvydęs Karolį,– kad aš kalbėčiau?

Neįmintomis mįslėmis? Žodžiai beprasmiai… Reikia sugromuliuoti apmaudą…Netesėtą pažadą… Ką gi… Mintyse išvardijau sode neprigijusius medžius ir truktelėjau pečiais:

– Tavo riešutmedis nudžiūvo…

– Pyksti? Jaučiuosi bjauriai. Nubausk. Kaip vaikystėje. Kaip motina. Tėvas. Juk prisimeni? Dažnai kailį perdavo ir į kampą statydavo, kai parčiuoždavau murzinas arba dar kitoks, negu jie mane norėdavo matyti.

Sykį vos nenumiriau, bet vis vien kailis kentėjo. Tada buvo vasara.

Karšta.

Susiradau pačią gražiausią balą. Smaragdinę, o gal violetinę? Paleidau laivus. Vėjo – nė kvapo. Atsitūpiau. Pučiu, pirštais bangeles kedenu, vanduo kvepia, spalvomis gundo – kaip Coca cola ar Sprite, o mano liežuvis prie gomurio prilipęs. Gurkštelėjau. Akys išsprogo, pradėjau gokčioti.

Tėvai iš pradžių išsigando: galvojo, kad rimtai susirgau, net į ligoninę vežė, tepalus plovė – vietoj variklio buvau. Bet grįžę… Grįžę gailestį kaip grindų skudurą į kampą numetė ir kareivišku diržu prilupo.

Tu mano skaudulius gydei. Kažkokiu močiutės pagamintu tepalu. Randai liko. Nori, parodysiu?

– Nenoriu. Savų turiu.

– Galima? Aš juos paglostysiu. Aš moku. Puikią mokytoją turėjau.

– Mokytoją? Kokią?

– Užsienio kalbos.

– Tikrą mokytoją?

– Žinoma. Vyras jos į jūrą eidavo, o ją sezoninė depresija kankino. Vėlyvo rudens popietėmis. Kai klasėje tamsu. Kai tik uždegta šviesa guodžia. Beje, sidabrinę žvakidę aš iš jos nušvilpiau. Ketinau tau prisipažinti anksčiau, bet vis nedrįsau.

– Kodėl?

– Kodėl nušvilpiau? Kad į ugnį žiūrėtume kartu. Ten, kur trumpa atmintis nevaikšto. Prie senųjų akmenų senosiose Karalių kapinėse. Per Valentino dieną. Tu tada iš tikrųjų užmiršai žvakidę ar tyčia palikai?

– Netyčia. Bet aš tavęs laukiau. Norėjau su tavimi prie židinio pasėdėti. O tu… Pritrenkei…Tavo beprotiškas lėkimas motociklu… Tau reikėjo adrenalino?

– Sakysi, nenuostabus skrydis? Tamsa… Greitis… Ech… Du rokeriai…

– Kokie rokeriai?.. Gerai, kad gyvi likome… – Pasisekė užpakaliui, rankoms, kojoms ir galvai. Bet…Nekaip išsiskyręs su tavimi jaučiausi. Gerai, kad ji pakėlė ragelį.

– ???

– Tuoj suprasi… Aš… tau pasakysiu…prisipažinsiu…

Tave parvežęs namo, paskambinau Gerdai, ji turbūt miegojo – neatsiliepė.

Mes kartais susitikdavom. Šiaip. Gatvėmis šmirinėdavom, suknistą gyvenimą atpalaiduodavom. Tėvai ją mėgo, ji mokėjo įtikti: pagirti mamos figūrą, žavėtis šimtąkart girdėtu tėčio sąmoju, patarti ir pritarti. Man irgi tėvams „makaronus kabinti“ būdavo paprasčiau, kai su ja bendraudavau: sakau, kad čiuožiu pas Gerdą, o iš tikrųjų lekiu pas tave.

O… tą Valentino naktį… atsiliepė… mokytoja atsiliepė… ji atsiliepė…. Užkopiau į Didžiąją kopą. Su ja. Man kraujas mušė į galvą. Kitaip negalėjau. Kitaip būčiau išprotėjęs.

– Sperma tau mušė į galvą – ne kraujas. Dėl to nebūtum išprotėjęs. Nors apskritai, man šitai nerūpi. Tai tavo gyvenimas.

– Mano… Turiu tokį pridvėsusį. Su kuo pasidalinti? Patark? Nežinai? O ji žinojo.

Ir tada prie Didžiosios kopos nekalbėjo apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus įsipareigojimus ir lipimą į išsvajotą ateitį – ji kalbėjo apie sėklą, kuri subrandina žiedą, apie vaisių, kuriuo virsta žiedas, apie kopų smėlį, kuris žiemą nešaldo ir nežeidžia, nes pasiklysta ilguose moters plaukuose ir tvirtose vyro rankose.

Mes kalbėjom apie meilę – pasirodo, ji būna. Jei labai labai nori ir labai labai lauki, ji išgalvoja tikrą gyvenimą. Teisingai supratai: ne tą – privalomąjį su Riterio kodeksu ar archajiniu Dekalogu, o tą, kalbantį ne tik apie tvarką, bet ir apie anarchiją realybėje.

Kopose. parke. Mokykloje.

„Gerai, kad mūsų skūlėje budi policininkas – nelaukti svečiai neįsiverš į klasę“,– juokaudavo ji.

Ir pasilikdavo. Po pamokų. Dėl mano namų darbų.

Ji buvo… ji aiškino, patarinėjo. Ir įrodinėjo „Bitlų“ melodijoms skambant. Atspėk ją.

Ne grožis svarbiausia. Ji – be kompleksų. Tai aš drovėdavausi, kai ji, prasisegusi marškinėlius, mano kreiduotais pirštais ant krūtų rašydavo angliškus žodžius ar šnabždėdavo pikantiškas frazes į ausį.

– Kokias?

– Nepamenu. Juk žinai, mano anglų abėcėlę… Tačiau visa kita…

– Kas visa kita?  Tau įdomu?

– Nežinau…

– Įdomu. Kaip ir man. Nes ji mokė… Švelniai… Švelniai… Kartais užrakindavo klasės duris. Tada… Paskui… – Kas paskui?

– Tau įdomu?

– Keista… Mokytoja ir mokinys.

– Iš pradžių ir aš taip galvojau, o vėliau suvokiau, kad nieko keisto nėra. Ji buvo mano moteris, ir tiek.

– Nesakyk, ji buvo tavo mokytoja.

– Taip, apie seksą ji išmanė. Ir apie Džulijų Romaną, XVI amžiaus viduryje nutapiusį ant Vatikano sienų seriją pozų, ji papasakojo. Jas, pasirodo, vėliau Pjetras Aretinas įamžino savo sonetuose, o dar vėliau šie piešiniai buvo naudojami jaunųjų aristokratų auklėjimui. Tai ją įkvėpdavo kurti sonetus. Sukurdavo ir skaitydavo man, o po to mes juos interpretuodavome.

– Padeklamuok.

– Pamenu tik savo darbą: ant jos lygaus, soliariumo „saulėj“ įdegusio kūno nupieštus smailianosius gėlynus, išsižiojusį dangų ir nulipdytas kreivakojes molio žuvis – jos eiles. Jai patiko. Patiko būti meno šedevru – vieninteliu, nepakartojamu – tik tą dieną, tą minutę, tą akimirką. Ir man patiko.

– O paskui?

– Paskui sugrįžo jos vyras. Dalyvauti sutikimo ceremonijoje negalėjau: sėdėjau klasėje ir kaliau anglų kalbą. Mokytoją pavadavo jos kolegė, kuri arba nebuvo seksuali, arba jos vyras nėjo į jūrą, arba aš jos visiškai nedominau.

– Iš kur tiek ironijos?

– Iš rožinio gyvenimo.

– Hm… O jūs… vaiko?..

– Vaikus Dievas siunčia. O čia… Bet norėčiau su ja vėl. Mėginau su kitomis. Ne tas.

– Užmiršk ją. Prišauksi nelaimę, jei dar neprišaukei.

– O tu… Dar nesimylėjai?..

– Aš būsiu vienuolė.

– Tave kas nors įskaudino?

– Ne.

– Laimingi žmonės į vienuolyną neina.

– Netiesa! Aš eisiu, nes esu laiminga!

– Tada palaimink mane.

– Netrauksi dūmo? Nesiurbsi alaus?

– Daug reikalauji.

– Tu irgi.

Irgi irgi… gi… Bučiavomės. Bučiavomės kaip pašėlę, kaip išprotėję, kaip radę, mes – viename.

Nejaučiau nei alkoholio tvaiko, nei jo šiurkščių glamonių – slėpiausi baltai atmenamoje vaikystėje, slėpiausi mažo berniuko dideliame glėbyje.

42

Pokštas-Kaimietis buvo įdomi būtybė mūsų namuose.

Nepakankamai tyras, nepakankamai kilnus, nepakankamai nurimęs, bet gudrus ir išmintingas. Be to, savo buvimu aitrino žodžius apie mano vaikystės kaimą, į kurį po močiutės laidotuvių retai nuvažiuodavau.

Ten per dažnai skambėdavo varpai.

Pamestiems vaikams.

Susipykusiems giminaičiams.

Liežuvaujantiems kaimynams.

Užmirštiems draugams.

Tomui.

Tomą mačiau seniai. Todėl atmintį painioju su atmintimi. O gal taip geriau? Žinoti ir nenorėti žinoti bei prisiminti.

Vaikystę.

Kai draugai randami lengva kalba.

Prarandami lengva kalba.

Din… dan… Dilin… dan…

(Ne)panašu į mokyklinį varpelį rugsėjo pirmąją?

Esi

pirmokė

antrokė

trečiokė

ketvirtokė

penktokė

šeštokė

septintokė

aštuntokė

devintokė

dešimtokė

vienuoliktokė.

Esi tarp būties ir nebūties.

Tarp sienų, kurios ne visada gina.

O jaunasis mokytojas gynė.

Gynė nuo išardytų klasės draugų, nuo sudėliotų mokytojų.

Buvo neparašytas?

Surado nesunykusius žodžius atpažinti tam, kas įvyko?

Turbūt.

Šiaip ar taip jis vienintelis suprato, kad negalėjau sužeisto katino palikti namuose.

Istorija tokia: jis, mano katinas Pokštas-Kaimietis, visą laiką buvo sveikas ir linksmas, o jo smegeninė neturėjo jokių metastazių (kažkada, prieš daugelį metų, patirta dvasios trauma niekaip neatsiliepė, nes buvo gydyta ir išgydyta meile, dėmesiu, globa: vitaminai, mineralai, minkštas guolis, kačių konservai. Ne, konservai nelabai patikdavo, bet kefyro ir pelių neatsisakydavo).

Tačiau tą rytą,– matyt, pirmadienis – visiems sunki diena – jo taisyklingai suformuotas kiaušas atsisakė kartoti nuo mažens kaltą ir, atrodo, įkaltą taisyklę, kad ant stogo – negalima, kad paukščių medžioti negalima. Užsikorė ant namo atbrailos, nuo jos – ant kamino ir, išvydęs žuvėdrą, išskrido.

Džonatanai… Ieškojimų ieškojimo pasiuntiny, sukurk mano Pokštui-Kaimiečiui išlikimo giesmę…

Aš klausausi… Aš noriu prisiminti… Todėl prašau… Todėl giedu… ne… din… dan… ir… dan… din…

Įgeidį… Iš šitų metrų aukščio…

Din… dan… din… dan…

Mano katiną žemyn.

Din… dan… din… dan…

Mano katiną susisukusiomis letenomis.

Din… dan… din… dan….

Mano katiną keistai į priekį nukreipta uodega.

Din… dan… din… dan…

Mano katiną nekatinišku žvilgsniu.

Din… dan… din… dan…

Paskutinį sykį miau?!.

Viešpaties keliai nežinomi: pasitvirtino tiesa apie šių gyvūnų gajumą – katinas išgyveno, tik susižalojo abi užpakalines letenas bei uodegą.

(Po to mes jį praminėme Čarliu, kadangi klišomis kojomis ir sutrumpėjusia uodega – jos galiukas vieną rytą paprasčiausiai nukrito – juokingai kacnodavo po kambarius, ypač jį sumėtydavo posūkiuose.)

Taigi mokytojas atspėjo: niekada nepaliksiu ligonio vieno namuose, juo labiau savojo katino – tikro draugo ir guodėjo.

Juk jis – mano vaikystės Pokštas, arba į m atminimus užrašyta atmintis, arba palikta vasara kaime, arba skausmas prie kojų.

Ir mokykla.

Ji katinui durų neužvėrė.

Per lietuvių kalbos pamoką viskas klostėsi puikiai: katinas tyliai laižėsi – aš rašiau.

Per kūno kultūros pamoką katinas miegojo mano krepšyje – aš sportavau.

Per fiziką.

Per fiziką mane iškvietė prie lentos spręsti uždavinio apie varžtelius.

Kvailystė. Išgalvotas girgždėjimas apie sriegių, veržlių ir poveržlių gyvenimą. Nepaaiškinama prasmė ir supainioti komentarai.

Katinui tai nepatiko.

Jis išsirito iš krepšio ir ėmė vartaliotis bei siaubingai kniaukti. Aš atsisukau ir sustingau: link manęs slinko… Šešėlis.

– Kieno katinas? Kieno šis katinas?! Kieno?!– fizikos mokytojas klykė, purtėsi, skandavo į nebaigto uždavinio taktą, o aš neatsiliepiau: nejudėdama stebėjau, kaip slenka Šešėlis. Ir sienos. Paveiktos progresuojančio fizikos mokslo, todėl ypač tobulos ir agresyvios.

Mačiau – tačiau nedariau.

Nieko nedariau.

Negalėjau: varžtais buvau prisukta prie lentos, lubų ir grindų. O sienos… Jos pūtėsi, stengėsi – jos lenktyniavo, jos stūmė mokytoją į kampą. Ten, kur galvą nunarinęs stovėjo didžiulis kaktusas.

Jis mūsų nemėgo, mes – jo: jį slėgė visos mokyklos sielvartas, mus–jo priekaištaujančios akys. Todėl per pertrauką kokia nors bjaurastimi vis pavaišindavome, kad nespoksotų.

Kaktusas subraižė mokytojui veidą, subadė rankas, tik kaktos – ne: kaktą mokytojas susižalojo pats, trankydamas į stalą.

Ūūūūūūūū!…

Jie sako, kad tai aš staugiau. Staugiau ir trankiau. Nesąmonė. Jie manęs nekenčia!

Jis pats kratėsi ir rėkė – elektra jį laikė surakinusį – laidai kyšojo iš JO šnervių. Aš tik klausiau, kur mano PokštasKaimietis, ir prašiau trauktis iš Šešėlio.

Neklausė.

Tada atidūmė dvi „Greitosios“.

Mokytoją reanimavo.

Beviltiškai.

O katiną aš radau – jis žaidė slėpynių mano krepšyje.