Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt/

Robertas Ivanauskas

Robertas Ivanauskas

TRUMPAI APIE MANE

Gimiau 1954 metais Klaipėdoje, mokiausi Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje, studijavau Klaipėdos  muzikos fakultetuose lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą, Klaipėdos universitete baigiau karjeros projektavimo magistrantūros studijų programą, dirbau  Šilutės rajono Kintų ir Juknaičių mokyklose, šiuo metu dirbu Klaipėdos miesto Gedminų pagrindinėje, mokau lietuvių kalbos… Rašyti pradėjau dar vidurinės laikais, nes lietuvių kalbos mokytojas pranašavo matematiko ateitį… nes lietuvių kalbos mokytoja  buvo V. M. Putino studentė… rašiau, nes sutikau daug puikių žmonių… ir vis dar rašau. Eilėraščius, noveles, esė, bandau  haiku stilių… Pasaulis visada man buvo įdomus. Galbūt todėl, kad Justinas Marcinkevičius 1968 metais jaunam mokinukui palinkėjo, tokius žodžius parašydamas ir įkvėpdamas:
Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio amžinai žaliuok ir savo plačiom šakom globok kiekvieną pakeleivingą…
Žinoma, nenorėčiau, kad koks nors molio Motiejus (anot V.Petkevičiaus), įsiprašęs prie ąžuolo, įsmegtų ten savo lazdą, pasisavintų vietą, sunaikintų vertybes…

Pjeras

    Vienas iš daugelio pietvakarių Vokietijos miestelių tarp Kelno ir Acheno – Indenas.  Ir nuostabu: tarsi iš lygumų  tolumoje pradeda banguoti Ardėnų priekalnės. Tose vietose gausu rudosios anglies, kurią šiandien milžiniškais kiekiais kasa ir ja kūrena  į rytus nuo Indeno stūksančią  didžiulę šiluminę elektrinę.  Ši – gigantas – dieną ir naktį nuolat puošiasi įspūdinga švarių  garų kepur, besiveržiančia iš kaminų.
    Indenas – tylus miestelis, tvarkingas, švarus; jame gausu medžiuose paskendusių gatvelių, dvi bažnyčios, mokykla, beveik dešimties aukštų metalinis turistinės apžvalgos bokštas, keletas prekybos centrų, o šalia …ir dirbtinis ežeras. Beje, vokiečiai labai gražiai supylė šalia Indeno dirbtines kalvas, apkerojusias lapuočiais, dabar jau tankiai apaugusias.Tikras miškas. Kalvose įsitaisė ir lapės, krūmynuose nuolat juokauja įvairiausiais balsais paukštija. Gulbės ežero pakrantėse nebijo žmonių, nes gyventojai sparnuočių neskriaudžia. Saulei tekant – žalia ,ramu, o tyla perpinta savaip įspūdingu sparnuočių čiulbesiu. Paryčiais spėriai medžių viršūnėmis praskuta garsieji varliai-vanagai, kuriuos puikiai aprašė Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“…
   Tačiau šalia yra kitas miestas – Pjeras. Tiksliau …jau nebėra. Jo vietoje bus kasami anglies klodai elektrinei. Žmonės apie paaukotą miestą tarsi bando nekalbėti. Tai jau miręs, numarintas miestas. Keletą metų tekdavo važiuoti Pjero gatvėmis ir iš karto buvo sunku suprasti, kas vyksta: gatvės tuščios, langinės uždarytos, nė gyvos dvasios. Vaizdas mistiškas: tarsi likę tik Pjero žmonių prisiminimai; net bažnyčia (statyta prieš kelis šimtus metų) liudijo gyvenimo šioje vietoje pabaigą. Tik mietelio pakraštyje krutėjo technika – griovė sienas, vežė griuvenas, lygino žemę: buvusius kiemus, takus, gėlynus…
…Regėjau prieš metus šį miestą žydintį. Ardymo metu lieka dykynė: čia atvažiuos buldozeriai, ekskavatoriai, sunkvežimiai, žemkasės. Net keista įžvelgti, kaip ten, kur ilgus metus grožėjosi tvirti, estetiškos išvaizdos ir patogūs namai…lieka tįsoti molio laukai. Kiek čia išgyventa, kiek puoselėta svajonių, kiek būta visko…
    Ir upė Indė ima tekėti kita vaga. Iškasamas naujas kanalas, vėliau ir senvagės nebelieka. Ten, kur ji buvo, jau kasama anglis. Žvilgsnis užkliūva, kaip žalių medžių glėbyje teka Indė… ir pradedi abejoti, ar ji čia ir tekėjo?
    Keletą metų vis važiavo žmonės per Pjerą į Indeną tarp namų vaiduoklių. Palikdami savo namus, reikšdami jausmus, kai kurie gyventojai iškėlė tautines vėliavas. Jos plaikstėsi  pakabintos ant palangių, iškeltos virš gatvių – tai buvo paskutinis šviesios dvasios atsisveikinimo su gimtine požymis. Kabojo ilgai. Gal net porą metų. Šiandien jų nebėra. Ir namai keli beliko. Galbūt prisiminimais čia dar apsilanko Pjero gyventojai, važiuodami į Indeną, į naujus savo namus. O kitą vasarą kažkaip ir Pjero  bažnyčios nebepastebėjau. Ar tiesiog ji pasislėpė istorijos medžiuose, kartu paslėpdama ir tūkstančius Pjero kapinėse palaidotų žmonių dulkių…Ir ką gi. Iškasta anglis sudegs elektrinės krosnyse, užaugs nauja karta, kuriai tai bus tik istorija.
2011-07-23

    P.S. Pralėkė dar dveji metai. Paskutinį kartą iš Indeno per Pjerą, po to greitkeliu ir jūra iš Kylio grįžome į Klaipėdą. O suradęs užrašuose šį tekstą, suvokiau, kad krašte tarp Kelno ir Acheno – ypatinga. Čia žmonės sugeba oriai ir jautriai suprasti lemtingus praradimus. Žinoma, miestelio jau nėra – toje vietoje galbūt bus ežeras. Tik ar to ežero pakrančių molis kalbės apie likimą žmonių, ar paaiškins, ką išgyveno jų sielos?

2013-08-22

      Albužis
      Jis atvažiuodavo dviračiu. Nulipdavo modamas koja virš balnelio, kad neužkliūtų už tvoros, nenugriūtų į gyvatvorę. Pasveikintas iš karto neatsakydavo. Laukdavau jo prie raudonų plytų geležinkeliečių namo sienos, nes kaip tikram vyrui visada ir man paspausdavo ranką. Dviratį atremdavo į alyvas, kurių kaizerio laikų statybos geležinkeliečių namų kiemuose visada buvo išlikusių.
      -Ta ta važiavau pro šalį…- nuskambėdavo sodriu, bet neaiškiu balsu ir tuomet tėvas jam ištiesdavo ranką.
      Aš girdėjau tik tiek: Jurgis Albužis tapo atleistas (demobilizuotas) iš vokiečių kariuomenės (po karo jau buvo praėję dvylika metų). O į pamarį atvažiavo, nes ten, kažkur Aukštaitijoje, jam liko nesaugu (baigiantis karui spruko nuo enkavedistų į žemaitišką Lietuvą, o dabar grįžo arčiau gimtinės). 1958 –ieji man ,vaikui, tada dar buvo nesuprantami. Keturmečiui terūpėjo šuo Rapsis, rugiagėlės nemažuose javų laukuose (ar žinojau, ką reiškia kolūkis?), žemuogės, geležinkelio pylimuose augusios, raudonų plytų namo, kurį sudaužė rusų tankų sviediniai 1944 metais, griuvėsiai (ten rasdavau signalinių raketų), varlės kūdroje.
Albužis dažnai neatsirasdavo. Kartais. Dabar suprantu, kad būdavo alkanas. Mama iškepdavo kiaušinienės su spirgais ir Albužis    godžiai valgydavo. Visi kartu sėdėdavom prie juodo, stačiakampio, dar prezidento Smetonos laikais tėvo pasidaryto stalo. Jurgis visada grublėtu darbo žmogaus delnu subraukdavo trupinius nuo stalo ir pasakydavo: Ja, dona yra šventa“.
      -Jonai, kad nieko gero, – šišioniškio tarme prabildavo Jurgis Albužis. (Aš galvojau tada, kad jis buvo vokietis).
      -Kol karvę turime, kaip nors, – įsiterpdavo mama.
      -Tata tap ,tata, ja, – pralemendavo arba garsiai tarsi skanduodavo tuomet Albužis. Tai reiškė pritarimą, kad karvė yra gerai. Ypač dabar, kai visur kažkaip atsiranda daug nevietinių, nesuprantančių lietuviškai, kai geležinkeliu virš Šyšos tiltu nuolat darda kariniai ešalonai, kai į Rusnės salą ,kaip į kokią slaptą karinę bazę, yra labai sunku patekti džeržgiančiu prie lyno prikabintu keltu…
      Albužis talkina šienapjūtėje. Pjaudavo palengva, žingsnis po žingsnio žemaitiško įtvėrimo dalgiu. Jo kaulėtas, liesas veidas neįsitempia, tarsi papilkėja. Jausmų neįžvelgsi, tarsi laikas būtų išgręžęs tai, kas šildė jo širdį. Tokie veidai slepia netektį, apie kurią nekalbama, kurią įmanoma tik pajausti. Žinoma, tik šiandien galiu numanyti, ką patyrė Albužis. Būtų nesąžininga svarstyti, kur dingo jo artimieji. Daugelio likimai pavirto nežinomuoju. Galbūt. Tautybė, pažiūros, gimimo datos negali pakeisti to. Galbūt reikšmės… Ir jeigu Klaipėdos krašto kryžiams skauda kitaip, tai to skausmo tikrai – iki paties nesuvokiamo rožių baltumo…
      Albužis kažkur ir kažkaip, keliaudamas pažįstamais pakiemiais, gyveno vienas. Joks aiškiaregis to nebūtų pajėgęs suprasti. Vėliau, kai tėvas mane išmokė pjauti žolę dalgiu, šienaudavau jau ir aš. Šienpjoviai kalbėjo, kad Jurgis apsigyveno kaime už miestelio su melžėja. Ji buvo, anot moterų, komjaunuolė. Tiesiog dėl skaičiaus įrašyta į komjaunimą. Albužis su ja nesutarė. Komiška: keliavo paskalos, kad anas (o kas žino?) melžėją žnaibydavo. Ši ir išvijo sugyventinį. 
      Ir bedalis ėmė vis daugiau ir daugiau gerti. Pirmojo kosmonauto Gagarino laikais ir vėliau – sliūkinančiais brežnevinio komunizmo laikais – vyno buvo visokio. Tiesiog žmonės pavadindavo: „Vaisiukas“. Obuolių, šermukšnių, vyšnių, serbentų… ir vis spirituoto, fabriko gamybos. Kodėl Albužis skandino savo sielą, nieko nepasakodamas nei apie vermachtą, nei apie karą, nei apie žuvusią šeimą?.. Gerdavo, ir tiek? Kaip ir daugelis?
Vėliau prie geležinkelio stoties „atsistojo“ baras – stačiakampis „paviljonas“, kad žmonės galėtų alų pliumpti. Ten susirinkdavo „po darbo“  iš visų pakampių vyrija („liaudis“), kuriai mažai rūpėjo šeima, vaikai… Ypač kai kurie gerdavo daug po spalio revoliucijos ,,šventės“ demonstracijų, kai sukišus suglamžytas tarybinių respublikų vėliavas į sandėlius buvo galima nebevaidinti sovietinių patriotų. Tuomet alus ir (taip tyčia po skvernu) spiritas iš gamyklos, „šidlauskiniu“ vadinamas, virsdavo dviem didžiaisiais girtuoklius viliojančiais tikslais. Tie tikslai kažkaip paslaptingai sutapdavo su milicininkų norais … ir kurį laiką kasdien prisigėrusieji galėdavo kelti burbuliavimą, kuris, žiūrėk, ir muštynėmis pasibaigia. Prakaito ir alaus raugo prilaistytoje ,,paviljono“ patalpoje pasirodydavo ir Albužis.
      Kartą jį pastebėjau vos judantį per geležinkelį. Senojo akys – drumstos… tarsi nematančios. Bandžiau pasisveikinti – neatpažino. Sielos liga jį buvo apėmusi visą. Praeitis ar ateitis šiam žmogui jau neberūpėjo. Vietiniai girtuokliai jo neskriausdavo, pylė ir pylė alų, o jis tik gėrė ir tylėjo. Po to eidavo kažkaip per geležinkelį į senąsias kapines, vokiečių kapais vadinamas. Išslinkdavo palikęs, nuskandinęs savo sielos skausmą. Atsitinka, kad reiškiniai, kurie kartais tik suvokiami, kai kam kartais ir lieka tarsi paslaptimi.       Nesuprastas žmogaus skausmas sunkesnis už suprastą. Nežinau, ar Jurgis turėjo tose suniokotose kapinėse artimųjų.
Kada tiksliai Albužis mirė – niekas nepasakė. Kalbėdavo, kad palaidojo mažytėse kapinaitėse prie Rugulių kelio į Kintus. Sakė – kapas vidury apžėlusio velėna tako. Kažkas pastatė ir paprastą medinį kryžių. Taip žmogus ir pasitraukė. Lyg paslaptingasis pažįstamas, apie kurį daug nemoki papasakoti, o meluoti nenori, nepajėgi prisiminti, tiesiog – nežinai.
      Lietus sušniokščia uosyno medžiuose ir ima gultis į nupjautus dobilus, iškart atvėsta ir oras įgyja tą tėviškės deguonies gaivą, kuri užlieja tarsi pačią sielą… Kaip atūžia, taip ir nutolsta, žaibteli, griaudžia padangė… ir lieka sulytos pradalgės. Lyg trumpam būtų nutūpusi kelių amžių gamtos dvasia, numojusi sparnu ir vėl išnykusi. Bet tai virš Mažosios laukų. Ir lietaus ošimas staiga primena Albužį.

2001 02 01

Po dobilieną

arklys be balno,
pasvirę kryžiai
ant smėlio kalno,
o ten pakriaušėj
prie žalio šilo
iš dangaus aukščio
žemėj prigijo
vieta švenčiausia,-
mes ten sugulę
visi kaip vienas
Tėvynėn žiūrim,-
nežvanga plienas,
neaidi šūviai,-
nežino mūsų
pakriaušėj niekas…

***

Po dobilieną
arklys be balno,
pasvirę kryžiai
ant gimto kalno,
o ten pakriaušėj
prie žalio šilo
iš dangaus aukščio
širdis prigijo…

1992-09-27, Klaipėda

***

Pasijunti esąs mažesnis ir už dulkę, tik Danijos karalystės muziejuose stebi,
Kad bando atsikelti sielos…
Depresija atsėlina tarsi bailus laukinis šuo, tarsi pasalūnė,
Pro Paryžių ir Šiaurės jūrą…

Vikingai esame mes patys,
Tik iliuzijos apie svetimuosius
Apsemia mūsų aukštumas…

Depresija, kad negalėsiu girdėti,
Kaip ryto vėjas kramto bures,
Staiga dingsta – aš vėl protingas.

Sambija, kodėl prikeli tada,
Kai kalavijai surūdiję,
O Jūratė geria alų…

——-  ——-  ——–
Balsas primena vienatvę –
Tai išmintis. Mįslė slypi jame.
Negirdėk, negirdėk, bet išgirsi.

2002-09-16

Perskaitykite runas Reino žemupio akmenyse.
Sužinokite paskutinio Romos imperatoriaus pavardę.
Kas buvo makedoniečių kavalerijos vadas…
Kas Pramatas ir Sotvaras…Kas surijo protėvių sielas…Save užmiršti… tereikėjo kelių tūkstančių metų.

***

Advento pradžios laikas

Prie akmenų žemaitiškos tvoros,
Paūksmėj medžių ir dangaus,
Jurgeli,- tavo kapo –
Keleivis – dulkė vis dairaus…

Kalba girdėti šimtametė
Vidurdienio karštoj smilty…
Visi išeis, jeigu tik gimė,
Iš anksto esame smilty.

Ir jeigu protėviai sugrįžta,-
Jurgeli, ką regi?
Tik nelabieji tolsta ir išnyksta,-
Savi palieka sieloj kupini…

 ——– ———- ————

Takai kiti ir kitos dulkės
Prie akmenų žemaitiškų tvoros.
Vidurdienio smilty tarsi užburti
Nebeieškokime pradžios…

1996-12-05
Kretinga

 

PAMARIO  ŽENKLAI
           (haiku)
            2012
   Klaipėdos tyloje                                        

  1. Labas, Klaipėda!
    Virš liepų šoks į laiką
    Kirilijonai.
  2. Nurinko kryžius…
    Žmonės, bet jauni, virto
    Naujais ąžuolais.
  3. Karklėje žydi.
    Žiemos šešėliuose bus
    Sapnų užmaršties
  4. Jūra prityla.
    Juk auga krante žmonės
    Karklės kryžiuose…
  5. Tildami tolstam.
    O alyvos žydi žydi
    Prie jūros kitos…
  6. Klaipėda bunda.
    Ir žvaigždžių žvilga akys
    Pro ryto brėkšmą.
  7. Kuri diena tavo?
    Audra smiltis subėrė
    Krante čia kitaip…
  8. Žuvėdrų žvalgai.
    Žuvys slėptųsi labai
    Kopų tyloje…
  9. Erškėtrožės…
    Marija Karaliene,
    Regėsi visko
  10. Viltis pakilti.
    Bet prieškario tramvajus
    Darda akmeniu.
  11. Teatro scenoje
    Amžiaus drama baigiasi.
    Danė pažvelgė.
  12. Mojuoja burės.
    Gintaro inkarai jau
    Į širdį gula.
  13. Karklė, Giruliai –
    Jie tyli, nepasako
    Bukiems liežuviams…
  14. Žiūri Vydūnas
    Į Baltiją pro pušį –
    Išlieka tyla.
  15. Prie marių klampūs
    Pėdsakai pėdų lieka –
    Klaipėdos ženklai.
  16. Meilė nekalba.
    Jūra kalbėtų? Melas
    Kalbėti tyčia.17. Pušų ir vėjo
    Simfonija vėtrungei –
    Širdis leduose.
  17. Neliūdėk dienų.
    Jos ryškios prie Baltijos
    Kaip bangos audroj…

Pamario mirksniai

  1. Ir Nidoj žydi.
    Prie Ventės žvejas gaudo
    Viltį pakilti.
  2. Nemuno krantai…
    Angelas sklendžia žemai –
    Sparnas tik vienas.
  3. Kurėnai stovi
    Prie debesų Rasytėj.
    Visi sugrįžta.
  4. Vėjuotą ugnį
    Bloškia į akis, jausmus
    Aukštapelkėse.
  5. Nebūk tu akmuo,
    Nes mintys tarsi žuvys
    Juodam danguj plauks…
  6. Smėlyje Šilutės,
    Uosto pakrašty žaliam,
    Vėtrungės guli.
  7. Širdyje gęsta
    Vandens lelijų šviesa –
    Žuvys slepiasi.
  8. Saulė traukiasi.
    Griuvėsių alyvose –
    Atminties dulkė.
  9. Laiko juostose –
    Lietuvininkų kryžiai
    Žūva akyse.
  10. Po saulės ženklu
    Arklio metuose regiu
    Šilutėj žuvį…
  11. Viltis prie Mingės
    Pušynuose žaliuoja.
    Bet nieko nebus.
  12. Senasis turgus
    Žiba grindiniu. Šalta.
    Neatsikels jau.
  13. Plaukiau Šyšoje
    Pasroviui virš akmenų.
    Tyloje viskas.
  14. Minty užaugo
    Ąžuolas prie Nemuno.
    Kam nepatinka?
  15. Poška ledynai
    Pro Rusnę žemyn sunkiai.
    Žydės karklynai.
  16. Traksėdžiuose vėl
    Pušys sėdi durpėse…
    Kai šalta labai.
  17. Šojus Šyšą kas –
    Akmenys paliks dugne…
    Kad prakalbėtų.
  18. Jau aidi, darda
    Pro Verdainę garvežys.
    Man tu prisimink…
  19. Tu primink mane…
    Iš kapo, paminklo gražiai.
    Tėvynę brangią…
  20. Takuose smėlis –
    Šaknys giliai po kryžium.
    Ąžuolai aukštai.
  21. Šnabžda naktyje
    Maldą sielai nendrynai.
    Girdėsi bangoje.
  22. Degučių mintį
    (galbūt niekas nežino)
    Laižo Gabija…
  23. Tu miršti kely
    Po žvaigždžių išmintimi –
    Girdi tik Šyšą.
  24. Apakę anksti
    Priglunda sielų ženklai
    Žolėse marių.
  25. Kuršis užmiega –
    Lyg nendrės linksta jausmai:
    Kurėno sapnas…
  26. Praeities aidai:
    Vaikų balsai pražydę
    Pušynuose yra.
  27. Iš smilčių kapo,
    Iš aukštai ir iš toli
    Regiu Šilutę…
  28. Tyliu Šilutę ,
    Nes užčiaupė, nužudė
    Griovy prie plento.
  29. Prie miško regiu
    Sodybą vėlių sparnuos –
    Nebepaskrenda.
  30. Vėtrunge esi.
    Ir smagu būti vis prieš.
    Dunda pasaulis.
  31. Žiūriu amžinai –
    Mariose ūkas žiba…
    Ir aidas irklo…
  32. Kintija – kinta,
    Minija minta meldais.
    Veidai virš vandens.
  33. Marių lyriškas
    Paprastas haiku…nubusk!-
    Minija plaukia.
  34. Laikas užkliūva
    Šyšoje, posūkyje –
    Gal sulauks dainos?
  35. Plaukė mariose –
    Perplaukė jūras visas…
    Pamanyk!- Varnas.
  36. Tenenio vėžlio
    Pasiilgo Magdutė
    Lauke Kukorų.
  37. Kitaip mintyje
    Savajam krašte esi –
    Jei neliks nieko.
  38. Kintus sniegynais
    Mylimas – pašiurpina
    Žieminis – marių.
  39. Lietė liejasi.
    Pro debesį apkvaišta –
    Delčia vaiposi.
  40. Prieš šimtą Šyšų
    Pavasaris vėliavas
    Sijonų kėlė…
  41. Dangaus vestuvės –
    Šoka, trypia po delčia
    Šilutėj lietūs…
  42. Klebonas baltas
    Žemaičių Naumiestyje
    Prie bažnyčios Tu.           Baltramiejui Ivanauskui (1779?-1849)
  43. Medinė visa
    Degučių lyguma esi-
    Išėjusiųjų.
  44. Esi užkeiktas.
    Šyšoj šyša Pašyšiai.
    Todėl nešlamėk.
  45. Dvelk amžinybe –
    Dangumi Aukštapelkių
    Palaimintasis.
  46. Dunda ledynas
    Žemyn: Atmata bunda
    Sielos pakrašty.
  47. Ąžuols, Nemunas
    Prūsijos žino teisybę-
    Skaičiuoja kaulus…
  48. Tėve nūsan, kurs
    Esen unt dangan, būk gers,
    Padėk mažiesiems.
  49. Vienam keliauti –
    Kitam sustoti kryžium
    Kintų pakrašty.
  50. Kita lietuvė
    Žvelgia iš obels tyliai
    Į akis marių…
  51. Per marias amžiams
    Keliasi Drevernoje
    Kęstučio pulkai.
  52. Meluoju sau vėl,
    Kad nežinau, nematau
    Lamatos miško…
  53. Tolstu, nors žinau,
    Ką pušis kalba nuolat
    Šyšos vandeniui.
  54. Šyšoje rytą –
    Verdainės bažnyčioje –
    Šešėliai aidi.
  55. Tiltas į Rusnę.
    Valtyje – žalia žuvis…
    Akmens…turguje…
  56. Vilties praraja.
    Negalėtų liudyti
    Žiedas dėl žuvies…
  57. Šyškrante ėjau
    Vis į vakarus baltas –
    Sakė, kad juodas.
  58. Kilpoje Šyšos –
    Dvelksmas pienių žiedų
    Virš visko visur.
  59. Kai siaučia audra,
    Pažįstu Nemirsetą –
    Jurginai žydi.                  Jurgiui Lenartui
  60. Uoste Šilutės
    Šyškrantės žuvys tyli
    Žvejo rankose.
  61. Iš paukščio skrydžio
    Pašyšiai žali labai –
    Pavydi Nidai.
  62. Kas čia prie Šyšos
    Saulės šilumą jautė –
    Bus šyšioniškis.
  63. Priešų čia nebus.
    Pasiklysta balta svaja
    Sauguose. Rūke.
  64. Kur Sakučiuose
    Tu ieškai meilės upės?
    Ji yra Minija.
  65. Senasis alus
    Ir turgus uoste gyvas.
    Centjoniškėse.
  66. Kas ką pasakė?
    Verdainė verda alų?
    Juk Šyša-akys…
  67. Šyšos vandenys
    Pilasi per langus sielon.
    Aš tolstu tyliai.
  68. Neklausk kodėl
    Atminty žuvys tyli.
    Nendrės šiugždės vėl.
  69. Moterys šile…
    Kapinėse meldžiasi –
    Garbė viskame.
  70. Tu prisimink. Juk
    Siaurukas rieda amžius…
    Tėvynę brangią.
  71. Zudermanas neis
    Vieškeliais į karčiamą…
    Knygose eina.
  72. Tu esi žemė
    Potvynių lietuviškų –
    Vanduo kieno bus?
  73. Minija bara
    Karį dėl degtinės vėl-
    O ką jis, Dieve?
  74. Prisimins kiti.
    Iš užmiršto kapelio ,
    Albuži, kalbėk…
  75. Į turgų rytoj
    Kurėnais suplauksim mes.
    Rūkas sklaidysis.
  76. Žydi Šilutėj
    Ženklai gyvi. Jiems reikia
    Reikia ne laiko.
  77. Kažkodėl atgal
    Mina dviratį tiltu
    Geležinkelio…
  78. Pušys klaupiasi
    Maldai. Siaus greit Suominis.
    Klausosi kopos.
  79. Tūkstantis sielų
    Peršokę laiką vaikšto
    Po tavo kiemą.
  80. Gyvatvorės eis-
    Medžiai geležinkeliu –
    Kaip tėvas Jonas…
  81. Buvau prie Šyšos –
    Jaunas aklas vieversys
    Į dangų kilo.
  82. Buvau prie marių.
    Bangose skaičiau knygas
    Neparašytas.
  83. Žuvis prakalbo.
    Ir gelmių teisybėje
    Prabilo vaizdas.
  84. Buvau mariose.
    Knygų bangos liejosi.
    Ilgokai skendau.
  85. Iš Nidos kranto
    Į Ventės meldų tylą
    Vėtrungė buvo…
  86. Nežinojimas.
    Lenkia gražiai Sakučius
    Kurėnai rūke.
  87. Mintis skrendanti
    Pasąmonės bedugnėj
    Lizdą susisuko.
  88. Uoste Šilutės
    Nieko nėra,- nenori
    Jei…nieko žinot.
  89. Beždžionių tiltu
    Slenka dvasios nevilties.
    Bet nieko…nieko.
  90. Iš laiko šuolio
    Endzinas stebi rimtai,
    Kas kur yra Šyšoj…
  91. Spindulys Šyšoj
    Mirė šešėly staiga –
    Pražydo saulė.
  92. Esi mitas baltas,
    Bet tolsti,kai kyla jau
    Vyturiai Ventėj.
  93. Cintjoniškės čia-
    Kintjoniškės prie marių.
    Verdainė – Šyšoj.
  94. Laikas nekinta.
    Sodyboje Kinto vakar
    Žvalgiausi tyliai…
  95. Ledo laukai.
    Žuvys tyli mariose.
    Jeigu kalbėtų…
  96. Eisiu šilojais –
    Traksėdžių durpių keliu –
    Šojus uogauja.
  97. Akmuo prie kranto.
    Skaidrus vanduo per Šyšą
    Tyli ir plaukia.

116.Galvoju: kodėl
Moja ir klega žąsys
Į Tilžės pusę?

  1. Kuri tylioji
    Kalba šlamės Šyšoje –
     Proto ar širdies?
  2. Pro Svencelę jau
    Nebenuslinksiu ten,
    Link miško kopų…
  3. Būname kitaip
    Mintyse apie gimtinę –
    Tarsi žydime.
  4. Laisvos praeities
    Traukinys jau parveža
    Minčių Sauluvą…
  5. Toliai Lietuvos
    Apkabina sieloje –
    Kariai sugrįžta.
  6. Ilgai ėjome,
    Dar ilgiau rūta švietė
    Joninių naktį.
  7. Žvejas truputį
    Bus kvailas ploty marių ,
    Jei pats to norės…
  8. Kur jaunas Šojus-
    Ne iš Lamatos, Ašvos –
    Sodina pušis?
  9. Nepoetiškam
    Poetui, Viešpatie, gal
    Atleisk dėl jausmų…
  10. Keliu į aukštį
    Karo laiko veidrodį –
    Bažnyčią Kintų.
  11. Pušyne nykiam
    Kodėl ieškai laimingų?-
    Patys iškirto.
  12. Esu džiaugsmuose –
    Vėl ledai pajudėjo
    Nemunu Rusnėj…
  13. Jūsų veiduose –
    Aukštapelkių pušyse –
    Prūsų vėliavos.
  14. Neringos kely
    Galėtum pūsti vėju
    Vėtrungių dainas.
  15. Prieš audrą mirė
    Dainuodamas šermukšnis
    Bangoje Ventės.
  16. Šalia Vydūno
    Po marių sparnų mostais
    Auga ąžuolai.
  17. Dvasios juk vaikai
    Didesni auga tyliai
    Mažosios laukuos…
  18. Klykia kiras, kad
    Ruguliuose apvirto
    Minijos ledas…
  19. Pakilk iš kapų.
    Rugulių kelio dulkes
    Išpink šakomis.
  20. Gali neregėt.
    Bet Nemuno leduose
    Spindi praeitis.
  21. Šilutėje juk
    Dienos visų trumpiausios –
    Kai jų nebėra.
  22. Žinoma, labas.
    Traukinys į Šilutę
    Jau iš Kulėšių.
  23. Pranešu – jau yra
    Vėžių Tenenyje. Bus
    Labai amžinai.
  24. Ugnies ženkluose
    Virš ąžuolo Rusnėje
    Sielų giesmynai.
  25. Vaikai klausosi.
    Kas lydekos ir starkiai?
    Kas ta Minija?
  26. Laiko šuoliuose
    Daug gali nebebūti.
    Amžina – Šilutė.
  27. Gal esi ir tu?
    Kas prabuvo tarp kapų?
    Žvakes dek. Žvakes…
  28. Balandy šyla.
    Iš šešėlių pina gėlę
    Saulė prie Šyšos.
  29. Gegužė. Šyša.
    Džiovink upę, bus laimės
    Pienių krantuose.
  30. Prie Krokų lankos
    Be proto pavasaris
    Čiulba melduose…
  31. Už Kintų miško
    Žiema barsto atmintį
    Į akis Marioms.
  32. Ventė sulaužo
    Suominio stiebus audroj –
    Žąsys suklūsta…
  33. Lapkritis bunda.
    Drevernoje kalnely
    Kalbasi sielos…
  34. Mažoji – gaji.
    Menkas tik nepajunta:
    Juk yra Dangus.
  35. Girtas gyvena
    Tik kartą nelaimingą.
    Būk saule laimės.
  36. Tekės Minija.
    Pasirokuos visi čia.
    Per amžius. Amen.
  37. Vyšnios ne ponų
    Šypso prie marių kranto,
    Kol saulė kyla…
  38. Kartą išeisiu.
    Žydės žvaigždės virš miškų.
    Žemę galvosi.
  39. Paminklą imsiu
    Į dangų – kalbą mūsų.
    Prūsus sutiksiu.
  40. Kol gyvi – melskim –
    Motinų kalbą gerbkim.
    Ir Dievas girdės.
  41. Man loja šuo jau –
    Kokia garbė Šyškrantėj!
    Sielą jaučia jis.
  42. Rankose dyla
    Marių atvirukas. Tai
    Dvasios šešėlis.
  43. Dangaus kalbose –
     Skomantų ir Lamatos –
    Žydi Lietuva.

Namų impresijos            
Močiutei Veronikai Venckūnaitei – Piliponienei
ir seneliui Jurgiui Piliponiui, kurie amžino atilsio Obelių kapinaitėse

  1. Tave sutinku,-
    Pakvimpa duona namuos,-
    Mamą atmink…
  2. Upelio vaga
    Slepia akmenis dugne –
    Tai vandens vargas.
  3. Beržas – tai laisvė
    Pilkam paukščiui čiulbėti
    Svetimą tiesą.
  4. Lietuva žydi
    Virš žalios žemės akių –
    Iš ten kylame.
  5. Rugiuose klaidu –
    Mažas juk dar tu esi.
    Vėliau jie – duona.
  6. Prie jazminų tu
    Laiką rasi žydintį.
    Ir nesuprasi.
  7. Japonų kalba
    Ir vyšnios – greta širdies.
    Ragauk arbatos.
  8. Draugiškas medis.
    Ir žmogaus pjūklo dantys.
    Yra kas yra…
  9. Kalbėjimas yra
    Iš jazminų baltųjų –
    Kaip tėvų daina.
  10. Žydi atminty
    Dobilai raudonieji.
    Kalbuosi su jais.
  11. Kas dalgis medy?
    Tėvų sielų išmintis
    Kalbasi pievoj.
  12. Ruduo dar toli.
    Dūzgia bitė atsargiai
    Sapne rožyno.
  13. Žiūriu iš savęs,
    O ne į save. Aklas
    Pasaulyje aš.
  14. Ar kas nors stebi
    Per žiežirbas židinio?
    Papartyne jie.
  15. 174.Tu – bičių siela.
    Po žiedynų tylumą
    Amžinai ratu.