Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt/

Stasė Vilkienė

TRUPAI APIE MANE

Gimiau 1942 metais nuostabiai gražiame Utenos rajono kampelyje. Gal gamtos grožio įkvėpta, o gal savo auklėtojo rašytojo Rapolo Šaltenio paskatinta, bandžiau eiliuoti dar mokyklos suole ir tas pomėgis išliko iki šiol. Esu išleidusi karpinių ir, kaip aš sakau, eiliuotų minčių knygelę „Keliu beeinant“ (2009), tačiau į poetus nepretenduoju. Rašau kai būna liūdna ar labai gera, ar kai tiesiog negaliu nerašyti.
Logopedo darbas – tai nuolatinė „kova“ už gražų, taisyklingą mūsų mažylių kalbėjimą, taigi, visą gyvenimą esu susieta su kalbos puoselėjimu…
Viltingai žiūriu į ateitį, į tuos tolimus horizontus, kuriuose nebebus mūsų, bet galbūt dar skambės viena seniausių, viena gražiausių ir skambiausių kalbų pasaulyje –  mūsų gimtoji lietuvių kalba…

Tokia skambi, 
Tokia graži,
Į senąjį sanskritą panaši,  
Kalba gimtoji,  
Tartum podukra vaitoja,-   
Ją puola svetimybių pamotė arši…   
                                                                    
Jau žodį keliam 
Ne kaip reikia, —      
Kaip pakliūna,   
Jau žodžiais svetimais    
Pridengiam kalbos kūną,   
Mums pavardės per ilgos,     
Rašant — raidžių trūksta…
Ar neištiks kalbos
Likimas prūsų? 
                                                                    
Tokia skambi,   
Tokia graži,
Į senąjį sanskritą panaši.  
Pasaulio universitetuos   
Jos kalbininkai mokosi visi.    
                                                                    
Tik mes    
Įvertinti šio turto neišmokom.
Kaip svetimšaliai grojo,
Taip mes šokom.
Kaip rimbo kirčiai
Žeidžia vulgarizmai
Kalbos gimtosios
Trapų organizm

Tarsi žmogus kalba:
Kai skauda — ji vaitoja,
Ji nori būti
Gerbiama ir mylima.
Kalba juk kaip žmogus:
Ją kartais nukryžiuoja,
0 be kalbos-
Juk ir tauta pražus.

Nešu aš žodį
Kaip laukų gėlelę,
Nešu aš žodį –
Šviečiančią liepsnelę.
Nešu mažyliams,
Jiems ir dovanoju
Tai, ką gavau aš
Iš tautos senolių…

Tai jiems
Reikės daug išminties, tvirtumo,
Tai jiems
Reiks prižiūrėti žodžių krūmą,
Kad šalnos nepakąstų,
Kad jėgų atrastų
Išsaugot mūsų tautai —
Gimtos
Kalbos
Karūną.
2008 10 12

***

Didelės ir švarios sielos švytėjimas
Sklinda labai toli.
Jis įveikia atstumą ir laiką,
Keičia likimus
Ir tampa švyturiu kitiems.
Net kai Šviesos Šaltinis užgęsta,
Toliau šviečia tie,
Kurie buvo tos šviesos palytėti…
Tos mažos švieselės
Vėl sklinda toli,
Vėl keičia likimus,
Apšviečia kelius,
Sušildo sielas,
Suteikia sparnus
Ir iš mažų daigelių
Vėl augina
Milžinus…

Kiekvieną rytą aš dėkoju Tau,
Kad dar esu,
Kad dar matau,
Kaip teka saulė, skleidžias žiedas,
Kad suvokiu,
Nepaisant negandų visų,
Jog ligi šiolei žemėj
Viešpatauja gėris.

Kiekvieną dieną aš dėkoju Tau,
Kad supa dar mane
Tiek daug žmonių –
Mielų ir artimų.
Buvimo žemėj niekad negana,
Dėkoju Tau,
Kad ligi šiol dar gyvenu.

Kiekvieną vakarą dėkoju Tau,
Kad Tu vedei mane
Ir mokei, kaip išlikti Žmogumi,
Kad man padėjai
Apmąstyt klaidas
Ir vėl šviesiom mintim
Nuskaidrint sielą…

Kiekvieną naktį aš prašau Tavęs
Atsiųsti ramų poilsį, ramius sapnus,
Kad aš galėčiau,
Atsibudus rytą,
Toliau vėl eiti
Tavo nubrėžtu keliu…
2010 03 16

***

Sako: yra viena tiesa,
Bet aš žinau –
Kiek žmonių,
Tiek yra ir tiesų…
Aš jos ieškau –
Surast negaliu,
Nes tiesa, jei yra,
Žmonės sako: akla.
Na, o melo –
Kojos per trumpos…
Štai kodėl visada,
Link tiesos eidami,
Mes vis klumpam
Ir klumpam,
Ir klumpam…
2010 11

***

Kai kasdiena pabosta,
Kai niekas nebemiela,
Galbūt atėjo laikas
Mums atgaivinti sielą…
Gal pirmą paukščio giesmę
Įleiskime į širdį,
Tegul siela nurimus
Orkestrą visą girdi…
Gal linksmą saulės šypsnį
Pro debesų paklodes
Pagaukim ir laikykim,
Kol vėl šviesu atrodys…
Pavasaris jau šypsos,
Žibuoklių akys žiba,
Tebūna mūsų dienos
Vien šviesios ir džiaugsmingos…
2011 02 24

***

Mane vis moko ir moko gyventi.
Sako – savęs daugiau reikia žiūrėti,
Sako – nereikia skubėti pasenti,
Sako- nereikia kitų taip gailėti…
Reikia lieknėti,
Reikia sportuoti,
Reikia ką nors
Mielo sau dovanoti,
Reikia dietų laikytis,
Kuo dažniau reik kvatoti,
Ir, ką siunčia likimas,
Viskuo pasinaudoti…
O kuo sielą pasotint?
Patarėjų aš klausiu,
Tik, žinau, net ir norint,
Patarimo negausiu…
2011 03

***

Kokie mes trapūs
Ir kokie pažeidžiami.
Didingus kuriame planus,
Nors nesam amžini.
Mes trokštam meilės, laimės ir turtų,
Nors neateina jie, pamojus vos pirštu.
Mes pykstamės su broliais, su vaikais, tėvais.
Skriaudų ligi mirties nesugebam atleist,
Tarytum augalai mes be tvirtų šaknų,
Tarytum paukščiai, be mus keliančių sparnų…
Gal išgerta jau dvasingumo taurė?
Gal jau gerumo klodai iškasti?
Gal mūs susvetimėjusiam pasauly
Prarado prasmę žodžiai paprasti?
Galbūt, kad jaustumės tikrai laimingi,
Mes nebežinom, ko norėti, ko ieškot?
Mums visą laiką ko nors trūksta, ko nors stinga,
O ko — taip ir nespėjam sužinot…
2011 04 15

***

Ak, žiedai,
Neskubėkit žydėti,
Neskubėkite, dienos, trumpėti,
Ligi soties mums leiskit,
Ligi soties mums leiskit
Šiuo žydėjimu atsigėrėti…
O jūs, metai,
Kaip upės
Neskubėkit taip greitai tekėti,
Ligi soties mums leiskit,
Ligi soties mums leiskit
Džiaugtis, kurti, gyventi, mylėti…
2011 05 01

***

Ne taip svarbu, iš kur esi,
Ne taip svarbu, kas Tu esi,
Jei Tavo atvira širdis,
O akys švyti gerumu
Ir noru Tu degi padėt kitiems,
Tada – ne veltui gyveni
Ir siekius protėvių tęsi,
Buvimo prasmę supranti,
O nuo Tavęs tamsioj nakty –
Šviesu visiems…
2011 05

***

Aš tiesiu ranką SĖKMEI –
Paimk mano ranką ir vesk
Per kasdienybės vingius,
Per rūpesčius ir darbus,
Kad jie mano rankose
Pavirstų žaidimu,
O aš įkūnyčiau
Visus savo siekius.

Aš tiesiu ranką LAIMEI –
Išmokyki jaustis laiminga,
Kad žinočiau, ką gero turiu,
Ką patyriau,
O ne skųsčiaus kasdien likimu.

TIKĖJIMUI ranką tiesiu,
Nes tikėti turiu,
Kuo alsuoju ir kuo gyvenu.
Tai lyg kelio šviesa,
Net tamsoj man parodanti kelią…

MEILEI, DŽIAUGSMUI IR VILČIAI
Abi rankas aš tiesiu
Ir prašau mane vesti keliu,
Kuriuo vaikšto tik laimingieji…
Prisiminti nenoriu kančių,
Noriu turėti vilčių,
Kad šioj žemėj dar vyrauja GĖRIS…
2011 06

***

Tik Tu žinai,
Koks gali būt ruduo gražus,
Net ir tada,
Kai blaškos vėjas,
Lyja merkiantis lietus.
Tu pasislėpki tarp delnų,
Prigluski prie širdies,
Lyg paukštis nepaliauk
Čiulbėt savos giesmės…
2011 09

***

Ar žinai,
Koks ruduo gali būti gražus,
Ar matei
Auksu žėrinčius klevo lapus,
Ar lietei
Lyg aksomas švelnutį kaštoną,
Ar paglostei
Prinokusio obuolio šoną,
Ar sušildei
Žvilgsniu ar darbais Tu kitus,
Ar kam ištarei
Taip reikalingus žodžius.
Ar pasidžiaugei tuo,
Ką Tau davė Likimas.
Jeigu – taip,
Tai, vadinas,
Esi Tu laimingas.
2011 09 12

***

Jau niekada nebus
Tokios rudens dienos…
Prabėgo ji –
Ir niekada nesikartos,
Dar neseniai
Neskaičiavau aš metų,
Dabar dienų prabėgančių gailiu,
Dabar akimirkų greit lekiančių gailiu,
Nes laiko prasmę
Jau kitaip aš suprantu…
2011 10 15

***

Tamsūs ir niūrūs rudenio debesys
Kasdien virkdo žemę,
O mes ilgimės saulės,
Kai pabosta tamsa.
Gamtoje šviesos nesuradę,
Mes ieškome jos žmonėse
Ir laimingi tą šviesą suradę…
Nusiprauskim ja veidus ir širdis,
Semkim saujom ir dalinkim kitiems.
Juk svarbu tą, kurs trokšta, pasotint,
O prie liūdinčio – bent prisiliest…
2011 11

***

Pasiilgau žalios žolės kvapo,
Pasiilgau gimtinės laukų ir miškų,
Pasiilgau į tėviškę vedančio tako,
Upelio čiurlenimo, paukščių balsų…

Taip norėčiau nuskristi, nulėkti,
Švelniai tėviškę rankom apglėbti,
Parymot prie Tėvelių kapų,
Pabučiuot slenkstį buvusių savo namų…
2012 06

***

Ir vėlei Nemiga
Labai labai slapčia
Į mano kambarį
Įsėlino nakčia –
Ji žaidė gijomis minčių,
Jas audė ir ataudė,
Į rytą – retą audinį
Kažkur kampan įspraudė…
Praskleidus miego skraistę,
Ji kartais mėgsta žaisti,
Nugvelbt po kąsnį miego
Ji jau seniai pamėgo…
Jos pastatyti rūmai
Ryte ištirps kaip dūmai,
Bet vėl, žiūrėk, ji tyko
Atslinkti naktį kitą…
Ne priešas ir ne draugė –
Kažkur ji tūno saugiai
Ir, žaisdama slėpynių,
Vis tikrina kantrybę.
Nei ją prisijaukinti,
Nei ją kur pradanginti,
Belieka paprašyti
Mane rečiau lankyti…
2012 08 18

***

Iš savo vaikystės,
Lyg iš gaivios versmės
Pasisėmus gerumo,
Atlaidumo ir meilės,
Išėjau į gyvenimą…
Ne kartą klupau,
Vėl kilau ir ėjau,
Buvau lyg paukštis –
Be savo giesmės,
Be savo lizdo,
Be savo erdvės,
Kurioje, kai sunku,
Pasislėpti galėčiau…
Tą gerumo lašelį
Lyg šventą ugnelę,
Lyg gležną daigelį
Saugojau ir auginau,
Širdyje brandinau,
Kad kitiems išdalinčiau…
Bet dažnai nebuvau suprasta,
Nes egzistuoja tokia tiesa,
Jog siūloma prekė – pigi,
Tad, jei nori ir jeigu gali,
Nesvarbu, kiek kainuoja, – perki,
Gėrio vertę tada supranti…
Bet lig šiolei prekiaut neišmokau,
Tad likau savimi
Ir į saulėtą rudenio sodą
Atėjau vėl su meile širdy…
2012 09

***

Kai aš tariu žodį MAMYTĖ
Man taip šilta, šviesu,
Tartum šviestų saulytė.
Kaip Tėvynė – Mamytė viena,
Gal todėl taip brangi ir miela.

Nešu aš Mamytei gėlytę
Ir nuoširdų Jai AČIŪ tariu.
Ji man dovanojo gyvybę,
Todėl Ją be galo myliu.

Būk sveika,
būk laiminga, mieloji,
Savo meile nušvieski man kelią.
Kai užaugsiu, Tave aš globosiu,
Darbais džiuginsiu Tavo širdelę.
2011 05 01

***

Turim tik vieną Tėvynę,
Turim tik vieną Mamytę-
Jos mus globoja ir myli,
Jos šildo taip, kaip saulytė.

Užaugę Mamytę globosim,
Tėvynės savos neišduosim,
Tai, ką gražiausio turėsim,
Su meile Joms dovanosim.
2011 05 01

***

Ant rankų atnešė Mamytė
Mane darželin dar mažytį,
Kad aš čia augčiau ir gudrėčiau,
Ir daug gerų draugų turėčiau.

Išmokau šokti ir dainuoti,
Gražiai kalbėti, deklamuoti,
Pažinti raideles, rašyti,
Skaičiuot, lipdyti ir paišyti…

O kiek čia pasakų klausyta,
Kiek daug spektakliuose vaidinta….
Mūs auklėtojos, kaip Mamytės,
Globojo visą mūs vaikystę.

(Darželinukų išleistuvėms)
2011 06

***

Kada rudenėlis ateina,
Apkloja lapais žemelę,
Liūdną rudenio dainą
Dainuoja ir mano širdelė.

Bet nuostabios rudenio spalvos
Ir sodai,vaisiais nusvirę,
Man primena, kokią mes gražią
Ir turtingą turim Tėvynę.
2011 09

***

Ar žinai?

Ar žinai, koks ruduo gali būti gražus?
Ar matei auksu žėrinčius klevo lapus?
Ar lieteijyg aksomas švelnutį kaštoną?
Ar paglostei prinokusio obuoliošoną?

Jeigu taip,tai žinok,rudenėlis gražus,
Jis aplanko mūs sodus, laukus ir daržus,
Gausų derlių surinkęs ir nudažęs lapus,
Su krepšiu dovanų skuba jis pas vaikus.
2011 10