Visa informacija saugoma senojoje interneto svetainėje www.kpskc.lt/

Vladimiras Sušilovas

TRUMPAI APIE MANE

Gimė 1949 m. Telšiuose. Dailininkas (tapytojas). Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dirbo Kražiuose (Kelmės rajonas). Telšiuose dirbo Taikomosios dailės technikumo direktoriumi, Klaipėdoje – Adomo Brako dailės mokykloje.
Elėraščius pradėjo rašyti dar mokydamasis Telšių rajono Nevarėnų vidurinėje mokykloje.

 Angelo sparnai

Tenai kur angelas tylos
Kur išpustytos smiltys
Tenai pradžių pradžia pradžios
Ir visos mūsų viltys

Juodieji nebūties sparnai
Pridengs bemiegę naktį
Sules dienas nakties varnai
Prie visko teks priprasti

Laukų žaliojoj tyloje
Sargybinis eglynas
Dar saugo kaimą bet deja
Už jo tik laukas plynas

Gimiau mylėjau gyvenau
Ir juodą duoną valgiau
Raudono molžemio kalnai
Dar pėdų dvelksmą saugo

Kai saulės gaisras ežere
Sudegins laumių tiltus
Dienoms toms buvusioms pradžia
Milžinkapį supilsiu

Įstrigo angelo sparnuos
Geltonos kelio smiltys…
Toli pradžių pradžia pradžios
Neišsipildę viltys…

1997 m.

Pagoniškas miškas

Šventa ramybė
Girios gelmėj
Tylintys lapai
Neskrenda paukštis
Girios gelmėj
Kvepianti samanom
Virpa šviesa
Tamsžalės žolės
Girios gelmėj
Samanų soste
Saulės nuauksintas
Mirgančiu apdaru
Aukso ženklais
Ringėm vingriom
Susisukęs tampriai
Tūno sustingęs
Šventas žaltys
Žalios karūnos
Svaigūs kerai
Puošia jas skaidrūs
Rasų karoliai
Girių gelmėj 
Girių gelmėj 
Slaptą buveinę
Aplenkia kietas
Bėgantis takas
Dieną ir naktį
Dieną ir naktį
Saugo šią vietą
Eglės išdidžios
Melsvos ir žalsvos
Samanų marškose
Šviečia kankorėžių
Deglais negęstančiais
Dieną ir naktį
Supamos vėjo
Vėjo padūkėlio
Vėjo skrajotojo
Žiemą ir vasarą
Mažai temiegančio
Savo sparnais
Nešančio permainas
Aukšty svaiginančiam
Vėjo gainiojami
Gimsta ir grumiasi
Tamsūs ir šviesūs
Kalnai ir slėniai
Žvėrys nežinomi
Pasakų miestuose
Šalti vaiduokliai
Skriejantys debesys
O viršum jų
Begalinėj aukštybėj
Ten kur žydrynė
Baigiasi tamsuma
Apsupta begalės
Švytinčių nuometų
Spindi galingoji
Motina – Saulė
Jos auksaplaukiai
Karšti spinduliai
Krinta į žemę
Į žalią jūrą
Kur gelmėje
Palaimingoj ramybėje
Virpa šviesa
Tamsžalės žolės
Samanų soste
Didis ir kerintis
Snaudžia pagoniško
Miško Žaltys
1998 m.
                                          
Ištrauka iš ciklo ,,Laukinė medžioklė”
                      Raiteliai

Bekraščiuos toliuose miškingos žemės
Sausa žolė druskožemių kuproj
Išsivyniojus kilimais margais
Per naktį dengėsi rasos lašais.
Mėnulio skydas riedantis lėtai
Aplietas karšto gintaro medum
Per visą naktį šviečia iš aukštai
Ir klausosi, kaip daužosi kanopos
Iš žemės kūno skeldamos ugnis.
Nuo būrio raitelių alsaus lėkimo
Tolyn laukais vilnija piktas garsas,
Žirgai įkaitę drabstosi putas,
Kariams prie šonų tilindžiuoja ginklai.
Išraudę akys, gręžiančios miglas,
Išvyst tamsoj kelionės bando tikslą.
Žirgai ir raiteliai į vieną susilieję –
Tamsoj medžiojantys naktiniai paukščiai,
Slėpiningoje mėnulio šviesoje
Plasnojantys lengvais sparnais apsiaustų
Iečių snapais naktinę skrodžia tamsą.
Iš paskos jiems – plėšrūnė uodega
Miklus šešėlis greitakojis bėga,
Virš žemės raitos ir nardo po griovas,
Po medžiais slepiasi, kol retkarčiais išnyksta
Gilioj dauboj besislepiančiuose krūmuos.
Į vakarus šuoliuoja kariauna
Nakties skydu grėsmingu prisidengus,
Matyt, žvalgai patikrinę jų kelią,
Išnaršę priekin daugel mylių kraštą
Nematė nieko, kas pavojų keltų.
Be gailesčio vis ragina žirgus,
Skaudžiai aštriais pentinais remia šonus,
Jie lekia tolin, link melsvų kalvų
Migloje tūnančių už horizonto,
Kur laukia armija – jų pagrindinės jėgos.
Ten švyti slėnyje maži laužai,
Kvepią prie jų gaminamu maistu;
Tiesiog ant žemės ilsisi kariai,
Prunkščia žirgai, nemiega tik sargyba
Ir aukštoje smailiaviršūnėje vadai
Ratu susėdę, degančiais veidais,
Jau regi būsimų dienų mūšius
Ir jau dalina trokštamąjį grobį.
Nireingai scuba jot pirmyn būrys,
Kad net apsunkusios nuo vakaro rasos
Arklių kanopų išsigandę dulkės
Į šonus šoka dingdamos žolėj.
Ereliai skydais apvalių akių
Aukso kraštais pro siaurą vyzdžių plyšį
Tupėdami aukštai retuose medžiuose
Budriai juos seka visą ilgą kelią
Nujausdami turtingą būsiant puotą…

2004 m.

Kelionių akimirkos.

Auksas
                     
Tokį sunkų dūlantį auksą
Mano akys matė seniai
Žemės kūną tartum paveikslą
Išdabino puikūs meistrai
Lyg šventųjų ikonostase
Kryžiai gėlės ir kaspinai
Iš šalių tartum gerosios dvasios
Miestų bokštų liekni smaigaliai
O keliais lyg Konkistadorai
Prisidengę plieno šarvais
Lekia urzgia dūmuos motorai
Miestų pusėn plėšrūs būriais
Jie išveš tylų dūlantį auksą
Iš Rzecpospolitos laukų
Liks ražienų galvos pašiauštos
Pilnos saulės karštų spindulių
Auksas grįš į senas ikonas
Duona vės ant raštuotų stalų
O šventyklos prieblandoj žmones
Laimins Kristus iš debesų

Laukimas

Vien laukimas
Tiktai laukimas
Kaip žolė
Po pernykščiu sniegu
Verkia vaikas
Jo toks likimas
Pilnas ilgesio
Skausmo kančių
Jam nerūpi
Prabėgusios dienos
Nei pasaulis
Tūnąs toli
Jis nežino
Kad visad bus vienas
Daugiabalsės minios
Apsupty
Miestų tankmėje
Po vakarykščių
Išgertuvių šaunių
Ir dainų
Jam likimas
Ir vėl rodys nykščiu
Dar palikt
Gyvą
Teismui dienų
Toks gyvenimo
Patiestas kelias
Suvyniotas
Į rietimus
Verkia aikštėje
Mažas vaikelis
Nesurandantis žemėj
Namų
2006 m.

Ištrauka iš poemos ,,Atilos raiteliai’’   

Prisiminimai
                     
Kaip tu toli, šiaurine žeme,
Žalieji kloniai, vėsios upės,
Miškų drėgnųjų tankumynai
Ir drėgnos lygumos derlingos
Margais rietimais išsibarstę.
Dabar mus skiria daug žiemų
Ir vasarų karštų kaip gaisras,
Prabėgusių svečiuos kraštuos
Melsvojoj dygiažolėj stepėj,
Išplitusioje tolių toliuos
Kiek tik akiratis apglėbia,
Nuo tų dienų, kai vieną kartą
Kraštan užklydusių prekeivių
Kalbų svaigiųjų suvilioti
Išvykom pamatyt pasaulį.
Savų gentainių prie namų
Skausmingų žvilgsnių lydimi
Ištirpome aušros rūke.
Kaip išskrendantys tolin paukščiai,
Pavasarį ir rudenį kasmet
Paliekantys gimtinės kraštą,
Paėmę ilgesio gėlas,
Bekraštį liūdesį laukų,
Veidų vaizdus, kalbos gimtos
Skambius dainuojančius žodžius,
Ramių kaip tolumos miškų
Dainų melodijas, širdy
Mus lydinčias visuos keliuos
Nuo pat to žemės lopinėlio
Su nuotykių paslaptimis,
Naujais kraštais, naujais veidais
Nežinomoje ateity
Žadamais turtais ir šlove
Taip greitai užkariavo širdį.
Kaip pasakojo mums prekeiviai
Ir jų sargybiniai randuoti,
Tarnaujantys apsaugoje
Prie gintarinio karavano,
Kad ilgame kely plėšikai,
Kurių visuos kraštuos netrūksta,
Keleivių turto neatimtų
Ir jų pačių nenužudytų.
Kai tamsoje vakarieniaujant
Saldus midus sušildęs kraują
Kalboms atrišo liežuvius,
Drauge su jais keliauti kvietė,
Kraštų daug svetimų išvysti,
Tenykščio vyno paragauti.
– Eime kartu, pasaulis laukia,
Šlovė ir turtai jums po kojom,
Žinokite, visiems karaliams
Visais laikais reikės kareivių.
Dievai jei saugos – išgyvensite,
Šlovė ir turtas tuokart jūsų,
O jeigu jau garbingai žūsite,
Tai po mirties pelnysit šlovę,
Vadinasi, Dievų taip bus jums lemta.
Mes klausėm atidžiai visi,
O kitą dieną jau ryte
Svečių naman šaukta taryba
Mažajam susirinkime
Po gan ilgų, karštų derybų
Kelionei davė sutikimą.
Kai jį palaimino Dievai,
Priėmę deramas aukas
Iš mūsų genties Krivio rankų,
Mes, septyni vienmečiai vyrai,
Seniai brandos išlaikę kvotą,
Tuoj ėmėm ruoštis išvykimui.
Nedelsdami, jau po dienos,
Anksti, vos po antrų gaidžių,
Dar saulės veido neišvydę,
Žirgams užkrovę skurdžią naštą,
O liūdesį – saviems gentainiams,
Drauge su gintaro pirkliais
Išjojome nežinomybėn…

2006 m.

Mano kaimas

Mano kaimas užaugo žole
Ir į jį vėl sugrįžo giria,
Ir į jį vėl sugrįžo giria.
Senatis tik žolėms pasiguos,
Daugiavardė tyli praeitis
Su lietum vėlei žemėn sugrįš,
Miškuose pasiklydę keliai
Jau po samanom slypi giliai,
Medžiai vietoj sodybų aukšti
Dega rudenio gaisro ugny,
Klauso, kaip gūdžioje tamsoje
Šaukia vienišą vilką giria,
Vietoj pievų – krūmynų pulkai,
Verkia senkapiuos vėlės liūdnai,
Atmintis, kol dar gyvas, – greta,
Kai išeisiu, – ją saugos giria.

2005 m.